Viena iš labiausiai neviltį sukeliančių užduočių, kurias yra tekę atlikti dirbant įvairiose komunikacijos agentūrose – tai viešųjų pirkimų konkursų dokumentų rengimas.
Atvirus pirkimus nuolat rengia ir privačios bendrovės, bet jų konkursai kažkaip (beveik) visuomet būna „arčiau žemės“ ir prašomas turinys labai glaudžiai susijęs su tuo, ką vėliau teks dirbti. Gi valstybinės įstaigos sukuria „Eglės žalčių karalienės“ libreto vertą reikalavimų ir užduočių sąrašą, pagal kurį turi ir metalines kurpaites sunešioti, ir stebuklingą kuodelį suverpti, t.y. tam, kad laimėtum konkursą dviem pusės minutės trukmės radijo reklamoms parengti, turi paruošti dešimties puslapių ilgumo tokios reklamos reikalingumo koncepciją, strategiją ir taktiką, aprašyti visą tikslinės grupės statistiką, teorinį reklamos poveikio pagrindimą, kaip dabar tie du radijo klipai sumažins socialinę atskirtį, pakels visuomenės gerovę, sumažins nedarbą ir padidins BVP. Čia ne juokas. Tokių debesuotų debesėlių yra tekę rašyti ir redaguoti devynias marias, ir dalis jų buvo sėkmingi – būtent tai, ko ir reikėjo konkursui laimėti.
Juokinga tai, kad konkurso paslaugų turiniui sukurti dažnai prireikia daug mažiau jėgų, negu pirkimo dokumentams parengti. O juk rengia juos visos besivaržančios įmonės – keletas ar kelios dešimtys vadybininkų, kūrybininkų ir sekretorių skrebena ištisas paklodes niekam neįdomių ir iš tiesų nereikalingų pasakų, kurios paskui kažkieno dar yra skaitomos, vertinamos ir vėliau metamos į šiukšlių dėžę.
Kiekvienas toks konkursas man skaudina širdį. Tiek valandų, tiek jėgų darbo keliauja veltui. Tiesiog kitaip nelaimėsi jokio valstybinio konkurso, kur pakankamai nemaži pinigai, o rezultatas reikalingas tik popierinis.
Tai dabar laikas legendiniam klausimui „o tai ką tu siūlai daryti?“, nejaugi paliksi viešuosius pirkimus išvis be konkursų, bus nesąžininga, o jei konkursai nereikalauja pademonstruoti išmonės, kaip tada atsirinkti laimėtoją, kaip neeliminuoti dalies įmonių?
Mano pasiūlymai būtų keli. Vienas iš jų – trumpinti dokumentų apimtį. Riba turėtų būti ne 10 puslapių, o maksimum 2 – tiek pilnai užtenka, kad pademonstruotum išmanymą ir dar gebėjimą reikšti mintis glaustai ir aiškiai. Pagrindinė užduotis gali būti susijusi su panašios, kaip perkama paslauga, pavyzdžių pateikimu. Jei įmonė jau yra tokių dariusi – prideda darytus darbus, jei ne – sukuria pavyzdinį scenarijų specialiai konkursui.
Antra – konkursui teikiamos paslaugos pavyzdys negali būti tokios pačios apimties, kaip pati paslauga. Pavyzdžiui – siūlai reklamos idėją, bet ne visą tekstą žodis į žodį, nes su tekstu dar teks dirbti pagal kliento pageidavimą, vadinasi konkursinis darbas vis tiek bus tuščias, reikalingas tik gebėjimams parodyti. Tam užtenka ir ištraukos arba kitų darytų darbų pavyzdžių.
Trečia, nors ne paskutinė visų konkursų blogybė – ar išvis ta paslauga, kuri yra užsakinėjama, reikalinga tai menamai visuomenės gerovei? Ar socialinė reklama su užrašu „nemušk žmonos“ sustabdys bent vieną kumštį, o reklama per radiją – paskatins pakeisti profesiją? Labai tuo abejoju. Bet jeigu jau už tai atsakingos organizacijos nesugalvojo geresnio būdo vėjais paleisti savo biudžetą, kaip užsakyti „komunikacijos paslaugų“, tuomet tai yra kiekvieno paslaugų tiekėjo garbės ir sąžinės reikalas atlikti paslaugą taip, kad ji duotų rezultatą. Klausimas „Trumpai pagrįskite, kodėl ir kaip jūsų siūloma paslauga prisidės prie įvardintos problemos sprendimo“ galėtų būti esminis. Kitaip tariant „kodėl turėtume samdyti jus, su jūsų sumanymu, o ne kitą tiekėją?“. Ir štai čia būtų daug įdomesnis „bazaras“ negu plika Eurostat statistiką, kurią susikopijuoti gali kiekviena kontorėlė.
Aišku, tai labai mažytė svajonė, bet ji apie tai, kad konkursų rengėjai kažkada pradės gerbti tiek savo pačių, tiek ir konkursų dalyvių laiką, sąmoningai eliminuos visą perteklinę informaciją, reikalavimus ir užduotis. Iš to laimėtų visi, įskaitant ir perkančią organizaciją, ir tiekėjus, ir net ekologiją, nes tektų kuo mažiau eikvoti popierių ir darbo valandų tam, kas nebūtina. Et...
Comentarios