Vakarėja, aš dar bandau kažkiek susikaupti ir padaryti kokį paskutinį dienos darbą. O mažasis sėdi ant išskleistos sujauktos sofos, prieš tai zyzė, dabar jau tyliai kūkčioja, kol mamos širdis subyra į šipulius: einu guosti, kas ten bebūtų. Ir akimirka tarsi sustingsta laike, kaip krentantis vyšnios žiedas – graži, trapi ir tokia laikina: laikas nubėgs, o man liks vos trupiniai prisiminimo, kurį godžiai viliuosi išsaugoti. Dar taip norėtųsi jį palaikyti rankose. Kūkčiojantį ir mažą, putliais persikiniais skruostais ir riesta nosyte su vos matomom strazdanėlėm nuo saulės. Ir ilgom blakstienom, sušlapusiom nuo ašarų, kurios rieda persikų puselėmis it pupos ir krenta man ant kelių. Maža geltona mašinytė. Va šita. Ji turi būti su pultu ir jo vaikas niekur neranda. Ir mama jo neieško (nes neįsivaizduoja, kur tas galėtų būti, daug metų nebuvo naudotas). Laikau apkabinusi visą šiltutį ir drėgną, iki skausmo mielą. Jis taip greitai užaugs, nes ką tik buvo dar mažesnis, visai kūdikis, o dabar pirmokas. O aš žiūrėsiu senas fotografijas ir salsiu nuo jų meilumo. Nei tų persikų, nei pupų fotoaparatas nepadės man įamžinti. Nebent geltoną mašinytę. Be pulto. Vietoje jos radom raudoną, su viskuo, bet ta netinka ir blogai važiuoja. Ir greit pabosta. Pirmokas, jau vėl linksmas, imasi dviračio. O aš taip ir lieku laike sustojusi, su ta geltona mašinyte šalia ir ant suknios ištirpusia ašara, it vyšnia, begalinio prabėgančio grožio.
2019-07-04, Vilnius
Comentarios