Kuom blogai yra užimti poziciją „aš čia tyliai pagyvensiu, nepatogių temų nekomentuosiu“? Iš principo – kiekvienas pats renkasi, ką komentuoti, ką nutylėti, dėl kokių vertybių kautis virtualiuose ir gyvuose protestuose, kur pervedinėti paramą, like‘inti, share‘inti, o kur nieko nedaryti.
Tačiau tam tikra prasme „tyliai pasėdėsiu“ gali būti net mažiau garbinga negu kovoti už vertybes, kurias dalis visuomenės smerkia. Tylus ir nematomas tarsi pasilieka sau dureles esant reikalui pakeisti kepurę. Toks žmogus prisitaikys ir prie vienų, ir prie kitų. Labiau žiūrės savęs. Ir būtent dėl tokių „tyliųjų“ imami toleruoti net ir labai blogi sprendimai. Dėl jų įsigali laisvės atėmimo bausmės už abortus ir 30 metų valdantys diktatoriai.
Ir tai galioja ne tik pokalbiams ir komentarams apie karą. Tylieji atsargiai apeis visas temas, pavyzdžiui: - abortų draudimas - nu jo, čia būtų negerai, neteisinga draust ar net baust, bet tai tokia "negraži tema", negi imsiu apie ją garsiai kalbėti, dar visi palaikys mane pasileidėle, tai patylėsiu; - homofobija - nu jo, nereikėtų lgbt+ žmonių engti, bet negi dabar eisiu jų palaikyti, dar apšauks mane "p*daru", pasmerks kartu su "tais", tai patylėsiu; - rasizmas - nu jo, čia negražu, bet jei imsiu ginti kitataučius, tai dar palaikys mane kokiu ten leftistu-marksistu, kam man to reikia - tai patylėsiu; - smurtas šeimoje - nu niekas neturėtų mušti kito žmogaus, bet jei imsiu kištis, dar gausiu į nosį, užsitrauksiu pikto kaimyno nemalonę, apsimesiu, kad nieko negirdėjau. - čia ir visi tie, kurie nusisuko nuo baltarusių protestuotojų, vos juos į kalėjimus pasodino - tipo, ai, nepažįstu aš tų draugų; - ir visi „ai, ne viskas ten taip aišku tame kare“; - ir taip toliau.
Kaip rašo šį įrašą įkvėpusi Vilma Fiokla Kiure, sovietmečiu už kiekvieno tremtinio ar suimtojo galime rasti po vieną tylų skundiką. Nes anais laikais nebuvo nei mobiliakų, nei internetinių įrašų - tik žmonės. Šiais laikais irgi yra tokių, kurie mano, kad švari interneto istorija yra pasiekimas, nes nieko apie tave neišduos.
Man tai neatrodo joks pasiekimas. Pasiekimas yra pėdsakas, kurį palieki pasaulyje, tai vertybės, kurias palaikai, gini, daliniesi, like‘ini ir share‘ini. Nebūtinai asmeniniais įrašais ir veiklom, bet ir palaikymu bendraminčiams. Neapsimetinėsiu, jaunesniais metais nebuvau tokia aktyvi, nes irgi buvo baimių arba dvejonių. Ypač kažkada dirbant atstovo spaudai pozicijoje.
Todėl taip spėju, kad „tylieji“ vadovaujasi tokiu simboliniu atsargumo kodeksu: - Nes maža ką, gal darbe nepatiks, kad aš čia už karą/moteris/lgbt/benamius šunis/klimato kaitą ar dar kažką kovoju, mažu vadovai nesutinka, paskui nepaaukštins/atleis, geriau nerizikuosiu; - Nes o gal mano giminėms/draugams nepatiks, jie visai kitokių pažiūrų, paskui manęs išsižadės; - Nes o gal mano vertybės nėra jau visai teisingos, nes paskui mane visi teisuoliai „pakancelins“ (šita mintis greičiausiai sufleruoja, kad žmogus sugeba abejoti, tai sveika ir sveikintina); - Nes o gal tie, kuriuos aš palaikysiu, paskui prisidirbs ir bus paskui man gėda dėl to (čia taip su politinėm partijom dažnai būna – tik palaikyk ką nors, tuoj ims ir pagaus su dėžute ar kreivais viešaisiais pirkimais) – o čia gi paprasta – kai palaikai, tai palaikai, kai pasitikėjimą prarandi – irgi gali apie tai kalbėti. Keisti nuomonę ir keisti simpatijas nėra gėdinga. - Nes čia gi ne mano tema – aš kalbu tik apie ten tenisą / veido kremus / savo muziką ir visai nenoriu tapti kažkokiu ten žmogaus teisių gynėju. Nes žmogaus teisės ar karas tai tipo hobis?
Pamenu, pirmosiomis karo dienomis, kai dauguma mūsų buvome šokiruoti, feisbuko sienoje vis iššokdavo kokios personos nuotraukos iš paplūdimio ir haštagais #life_iz_biūtiful arba kokiais ten kremukais. Buvo toks WTF. Paskui gyvenimas, būdamas žiaurus ir negailestingas, grįžo į savo bėgius, pajūrio ar vakarienių įspūdžiai tapo svarbūs visų mūsų emociniam išgyvenimui, o dabar, pasak vienos ukrainietės – net ir protesto simboliu – kol sugebame džiaugtis gyvenimu, tol esame nepalaužiami.
Tačiau vis dėlto, ar pasirinkimas visiškai nutylėti apie visas „nepatogias“ temas yra geriausiais sprendimas? Šiuo požiūriu aš jau labiau gerbiu nuoširdų visais klausimais man prieštaraujantį oponentą, negu kad tylų kepurių kaitaliotoją, kuris leis įvykti visoms blogybėms, kad tik jo nepaliestų. Kiekvienas like‘as, kiekvienas paramos euras yra svarbus, nes tai jau daugiau negu nieko. Nes tylėti reiškia pritarti. Nenutilkim.
Comments