Apie #single_moms ir #single_dads. Šventėms įpusėjus - kiek liūdnesnė tema: apie tai, kaip verčiasi vieni vaikus auginantys tėvai (tiksliau dažniausiai - mamos). Kalėdos jų namuose būtų daug dosnesnės, jei ne visus metus lydinčios padidintos išlaidos ir kiti sunkumai, kurių valstybė tarsi "nemato". Galbūt šventinis gerumas padėtų vieną kitą problemą pradėti spręsti. Maniškiai vaikai jau paūgėję, tad gyvenu daug ramiau, tačiau daugybė mamų su pačiais mažiausiais - mina tuo pačiu keliu.
Keli visiško beviltiškumo pavyzdžiai, kai neturi, kur dingti:
- Jeigu negauni vietos darželyje ir esi vienas/-a auginantis vaiką, o dar jei tavo ex - ne pats geranoriškiausias (arba irgi negali atsitraukti nuo darbų), tai lieki ant ledo - turi arba samdyti auklę, arba privatų darželį, arba negali dirbti. Prioritetą gauti valstybinį darželį, mano žiniomis, turi tik našliai, bet ne vieniši tėvai.
- Tas pats kai vaikai serga - kai negali dalintis nedarbingumo su kažkuo 50/50, tai arba nedirbi - arba samdai auklytes.
- Darželiai dirba visus metus, bet pradinės klasės vasarą uždarytos, o pradinuko dar negali palikti vieno namuose visai dienai. Ir tokių ilgų vasaros atostogų irgi neturi. Jei seneliai - irgi dirbantys žmonės, arba be sveikatos, arba jų nėra tarp gyvųjų, tenka vėlgi - samdyti auklytes, dienos stovyklas ir tai brangu.
- Jeigu mama lieka viena ant ledo dar iki gimstant vaikui ir pvz. neturėjo darbo patirties, ir neturi artimųjų, tai ji - situacijos įkaitė. Nes kol galės palikti vaiką lopšelyje ir eiti dirbti turės laukti pusantrų metų beveik be jokių pajamų (žemiau bet kokios skurdo ribos). Galimybės palikti vaiką lopšelyje kūdikiams Lietuvoje nėra.
- Vyrauja stigma "pati kalta". Aš ir pati tokią frazę esu girdėjusi - "tu pati to norėjai". Nu pardon, bet tikrai nenorėjau viena auginti vaikų, svajojau apie laimingą šeimą. O kad ji nepavyko - tai visada yra abiejų suaugusiųjų atsakomybė, niekada nebūna vieno kalto. Bet dažnai vienam iš tėvų, kuris nepersistengia, po skyrybų gyvenimas tampa lengvesnis. Nes teismas negali priversti rūpintis lygiavertiškai - vieno iš tėvų formalios pareigos iš esmės apsiriboja alimentais ir geranoriškumu, kurio, kaip minėjau, ne visada būna.
Straipsnyje - dar daugiau skylių, kurios per visą Nepriklausomybės laikotarpį mažai tesikeitė.
Temą galima būtų tęsti:
- mano vaikams pasisekė sutikti gyvenime pačias nuostabiausias auklytes ir net vieną dėdę auklę, kuris su jais apvažiavo visus miesto muziejus, parkus ir čiuožyklas, tačiau auklių rinka iki šiol dažniausiai lieka šešėlyje. Vietoj pagalbos galima sulaukti tik baudžiamųjų medžioklių, kaip priversti susimokėti mokesčius. Bet kai tai išimtinai žmonių iš asmeninių lėšų mokami pinigai, tai bet koks kainų kėlimas skaudžiai kerta per kišenes, o vaikų priežiūra beužsiimantys asmenys irgi neturi didelių pajamų, taupo kiekvieną eurą, dažnai lieka neapsaugoti valstybiniu socialiniu draudimu, neturi atostogų.
- vaikų kelionė iš mokyklos į namus. Žinau, kad Suomijoje, jei vaiko kelias iki artimiausios mokyklos yra nesaugus (pvz. yra nereguliuojamos perėjos, kelkraščiai be šaligatvių ir pan.), tai siunčia valstybės apmokėtą autobusiuką ar taksi, nes valstybė yra atsakinga įrengti mokyklas arti namų ir saugius kelius. Pas mus autobusiukai - tik rajonuose, miesto vaikus vežioja tėvai. O kai tų tėvų - tik vienas?
- psichologinė pagalba. Ar bandėte užsirašyti kokiai nors terapijai, ypač vaikų? Eilės - po 3-4 mėnesius, kainos - privačios (40-70 eur/val.). Valstybinėse poliklinikose eilės dar didesnės. Jei yra raidos sutrikimų, į Vaiko raidos centrą užsirašinėji praktiškai prieš pusmetį konsultacijai, o tada dar pusmetį lauki, kol priims specialistai.
- mokyklos pagalba. Čia labai priklauso nuo mokyklos - kai kuriose net nėra dirbančių psichologų. Kitose - yra, bet realios pagalbos - tiek, kad tau atsiųs drausminantį raštą dėl netinkamo vaiko elgesio, vietoje to, kad padėtų rasti išeitį. O išsiskyrusiose šeimose vaikams labai trūksta tinkamo suaugusiųjų tarpusavio elgesio pavyzdžio, arba jie prisižiūri tokių tėvų tarpusavio bendravimo epizodų, kad neduok dieve. Net nereikia smurto - elementarus nepagarbus pokalbis jau parodo vaikui pavyzdį, kaip galima kalbėtis ir nesiskaityti su mama. O kalta tai lieka ji.
- Sąrašą galima tęsti...
Ačiū Julija Abuašvili, kad apie tai rašote! Pilnas straipsnis apie tai - portale TV3: https://www.tv3.lt/naujiena/lietuva/skaudi-vienisu-tevu-dalia-lietuvoje-skursta-ir-lieka-vieni-su-savo-bedomis-kol-paluzta-n1125597
Comments