Šiandien visi sveikina Vilnių su 700-uoju gimtadieniu, o man taip truputį gėda. Nes esu tas naglas vilnietis, kur kai kiti sako „tie iš sostinės tai visi pasikėlę“ tai čia apie mane. Aš tas, kur trina rankom, kad savaitgalį nėra mašinų, nes visi wannabe vilniečiai išsivažinėja namo. Tas, kur keiksnoja į žiedą įvažiuoti nemokantį aprūdijusį automobilį „važiuok atgal į savo kaimą su dviem sankryžom!“. Nes jau pats tai atseit mintinai žinai, kurioj gatvėj į kurią juostą reikia rikiuotis ir kur prasukti trumpiau, kaip taksistai.
Aš tas miesto vaikas, kur gamtoje nusimano maždaug tiek, kad atskiria lapuotį nuo spygliuočio ir nuo vaikystės atsimena, kad trauklapiai kažkaip ten tipo gydo. Bet užtat galiu išvardinti šimtus būdų, kaip būna suskilusi šaligatvio plytelė (su nuskilusiu kampu, skilusi pusiau, skilusi į kelias dalis, arba iš centro visa suskilinėjusi, kaip žvaigždė). Aš galiu pagal važiuoklės dunkstelėjimą pasakyti, kiek maždaug centimetrų gylio buvo duobė, ir kad nuo praėjusios savaitės pagilėjo, laikas asfaltuot. Aš galiu pagal mašinų gausmą fone pasakyti, kiek valandų. O naktį, kai nėra vėjo, gali labai aiškiai girdėti geležinkelį, net jei jis gana toli nuo tavo rajono.
Namuose kartais padiskutuojam, ar nenorėtumėm keltis į gamtą, kur ramu, tylu, kur žaluma? Ir aš pagaunu save, kad bijau tos gamtos, nes niekada nesu joje gyvenusi – visuomet tik kaip svečias, su kremu nuo saulės ir fotoaparatu. Aš net pamirštu, kad yra toks padaras, kaip uodas – jau kai toks vasarą įskrenta į kambarį, būna įvykis.
Esu tarp tų labiausiai pasikėlusių centro vilniečių, užaugusi tarp Naujamiesčio/Senamiesčio ir Žvėryno, tai net viešojo transporto maršrutų nežinau, nes visada visur eidavau pėsčiomis. Ko gero labiau pasikėlę tik tie, kurie baigė Salomejkę. Užtat manęs jaunystėj klausinėjo – tu ką, ne vietinė, kad nežinai, kaip iš Justiniškių į Fabijoniškes nuvažiuoti (ne per centrą), bet va toks va mažas pasaulis vaiko, auginto pačiame jo centre.
Ir nepaisant didelio mano pasikėlimo, sako gi, kad tikras vilnietis turi būti trečios kartos, o aš – tik antros, nes seneliai čia buvo atvykę, ne gimę. Tikrais vilniečiais galėtų vadintis mano vaikai, bet iš tikrųjų – visi, kas čia prigijo (nepaisant vairavimo ypatumų). Visi, kam Vilnius yra pasaulio centras (kaip man), nuo kurio prasideda visi maršrutai, besiplečiantys, kaip žvaigždė. Kam Vilnius yra ta vieta, kur gera sugrįžti, kur šurmulys ramina ir glosto širdį. Ir net mylintiems gamtą, tai miestas – miškas, kur į Vingio parką irgi eini pėsčiomis ir kur po lietaus vis dėlto kvepia šlapiais medžių lapais, ne betonu.
Su gimtadieniu, Vilniau, su visais pasikėlusiais ir nuosaikiais, senais ir naujais, gimusiais ir atvykusiais vilniečiais. Su gimtadieniu ir patys brangiausieji – Vilniaus svečiai, nes jums priklauso visas aikštingų čiabuvių svetingumas, kai šie nori pasirodyti. Ir ačiū, Gedai, už miestą, laiškų nepametėm, nepamiršom, plečiam jį toliau!
Comentarii