1954-ais metais JAV Prezidentas Dwight D. Eisenhower, kalbėdamas Pasaulio bažnyčių susirinkimui (kaip simboliška), prisipažino, kad jam tenka spręsti dviejų tipų problemas – skubias ir svarbias. Skubios nebūtinai yra svarbios, o svarbios dažniausiai nėra skubios.
Esmė, kad:
=> Svarbios užduotys reikalingos tam, kad pasiektume mūsų gyvenimo tikslus, nesvarbu profesinius ar asmeninius.
=> Skubios užduotys – tai tos, kurios „dega“ – jos reikalauja neatidėliotino dėmesio ir dažniausiai yra susijusios su kažkieno kito tikslais (pvz. darbdavio). Ir būtent į šias užduotis dažniausiai sutelkiame visas jėgas, nes ir pasekmės to, jeigu jų neatliksime, ištiks iš karto.
Tad kaip išlaviruoti tarp šių dviejų vienas kitam trukdančių ir tarpusavy konkuruojančių užduočių?
Taip kilo „Eisenhowerio principo“ pavadinimas, apibūdinantis skubių ir svarbių darbų pasiskirstymą. Juos galima būtų pavaizduoti matricoje, kaip matote paveikslėlyje. Visa esmė yra dienos darbus planuoti suskirstant veiklas pagal šias keturias kategorijas ir atlikti būtent tokia seka:
1. Skubūs ir svarbūs darbai 2. Svarbūs, nors ir neskubūs darbai 3. Skubūs, bet nesvarbūs darbai 4. Ir galiausiai neskubūs ir nesvarbūs darbai
Viena iš dažniausiai nutinkančių klaidų, kurią esu daug kartų patyrusi savo kailiu, yra tai, kad mes dažniausiai imamės skubių ir svarbių, o paskui skubių ir nesvarbių darbų, ir taip neskubūs, bet svarbūs darbai visada lieka trečioje vietoje, nuolat atidėliojami, jiems nebelieka nei pakankamai jėgų, nei laiko.
O esmė yra prioritetą teikti svarbiems darbams (ir nesvarbu – iš asmeninio ar iš profesinio lauko): pirmiausia skubiems ir svarbiems, o paskui neskubiems ir svarbiems. Tuomet kažkur dienos pabaigoje galima prisiminti ir tuos nesvarbius, bet skubius – pusdienį ar dieną jie tikrai palauks. O nesvarbių ir neskubių greičiausiai galima iš viso atsisakyti – visko gyvenime tikrai nepadarysime, kad ir kaip norėtumėme.
Ilja Laursas šį metodą pataria emailų rūšiavimui – kai jų gauni per dieną daugiau negu gali atsakyti, nėra kito kelio, o kiekvienas emailas ar žinutė iš principo irgi yra maža užduotis.
Rašau apie šitą planavimo modelį ir dėl įdomumo, ir kad tuo pačiu ir save paskatinčiau atidžiau jo laikytis – prisipažinsiu – dėl visko, ko iki šiol norėjau, bet nesu padarius – kalta būtent toji neteisinga prioritetų seka.
Comments