Ar kada nors pagalvojote, kad senas namų pianinas galėtų atgimti naujam gyvenimui, jeigu tik...pakeistų spalvą? Šis pasakojimas – apie vieną tokį atvejį, be patirties, be žinių ir be įgūdžių, bet su laiminga pabaiga.
Istorija apie tai, kaip aš kadaise vaikystėje mokiausi groti nėra tokia įdomi, kaip pianino kelionė iš mamos namų į manuosius ir jo klejonės po kambarius beieškant pačios geriausios vietos. Reikėtų ilgai pasakoti, nes juk pianinas nėra pats mažiausias daiktas, kurį tiesiog galima būtų namie paslėpti ir nekreipti dėmesio. Tikrai ne – visi instrumentai yra sutverti scenai ir jų vieta yra būti interjero puošmena ir nuolatine pagunda paskambinti širdžiai mielą menuetą ar paskandinti nuotaiką improvizacijose.
Bet jeigu apie viską nuo pradžių ir labai praktiškai, tai kilusi dilema buvo labai paprasta – kaip įkomponuoti rudą lakuotą 1967-ų metų „Ukraina“ pianiną baltoje svetainėje, kurs jis niekaip nesižiūrėjo. Reikia balto. Balto pianino, ir dievaži – tikrai nepardavinėsiu šito, nepirksiu naujo, nekviesiu dar kartą brigados nešikų, imsiuos dažų.
Gyvenime nesu dažiusi jokio baldo, net menkos kartotinės dėžutės. Bet internetai sako – internetai žino: yra žmonių, kurie kuria specialius dažus nemokšoms ir patys yra išbandę juos ant nuosavo pianino.
Užsispyrimas neleido laukti, tik prieš imantis instrumento, pasitikrinau savo nemokšos lygį ant 1) apvalios kėdutės, 2) seno Ikea fotelio ranktūrių ir 3) ant senos (ex tamsiai rudos) kampinės pastatomos lentynėlės.
Viskas ėjosi taip lengvai (Photoshop level: Paint), kad ėmiausi pianino. Jei norėsite tai pakartoti, žingsniai buvo tokie:
Apklijuoti visas saugotinas pianino vietas (aka klavišus ir vidų) bei detales, kurių nereikia dažyti (pedalus, dar galima būtų vyrius, bet pastarųjų aš neklijavau).
Pianino lako nuimti nereikia – užtenka sušiaušti paviršių smulkiu švitriniu popieriumi (220 grūdėtumo), aš naudojau švitrines kempinėles.
Vietomis mano pianino lakas buvo nutrupėjęs, laiko išmušta pora „duobių“ – jas užglaisčiau medžio „špakliumi“. Šiam išdžiuvus dar palyginau su švitrine kempinėle.
Sausa medžiagėle nuvalome dulkes ir jau galima pradėti dažyti.
Aš rinkausi labai sėkmingai tam skirtus Foxypaint.com dažus
(ačiū jiems ir už patarimus, kaip geriausia perdažyti pianiną), kiek prigesintą Nordic White spalvą. Saviškį dažiau teptuku – nuo jo lieka žavūs vos matomi dryželiai ir nelygumai, bet jei norėtumėte lygesnio paviršiaus, sako, geriau imti volelį.
Pirmąjį sluoksnį galima dažyti atsipūtus – atrodys baisiai, nelygiai, tačiau dažai lipo gerai, greitai džiūvo, nesmirdėjo, o aš savęs nekankinau ir dažiau po truputį – tol, kol atsibosdavo.
Taip nugulė ir antras, ir trečias sluoksnis. Ketvirtojo nereikėjo – tik vietomis teptuku padailinau, kur atrodė, kad reikia.
Nemokšų pamokos: kadangi ne visur buvau ščyrai prabraukusi su švitrine kempinėle – dviejose vietose mažame plotelyje po trečio sluoksnio ėmė ir atšoko dažų, labai nedaug. Anokia čia bėda – pašiūravau tą vietą gerai su švitriniu popieriumi iš naujo (kad nusiluptų atšokęs dažas ir pasišiūruotų originalus lakas), ir uždažiau ant viršaus. Po poros sluoksnių tų vietų jau nebesimatė.
Sunkiausia dalis, žinoma, buvo labai atsargiai apdažyti aplinkui klavišus – čia reikia mažo mažo teptuko, nuvogiau iš vaikų.
Kai dažymas baigtas – dar reikia viską bent vieną kartą gražiai nulakuoti, kad dažai nebūtų tokie teplūs ir imlūs dulkėms, ir kad ilgai laikytų. Tam tiko 3V3 Eco protect „Farblos Incolore“ lakas medžio baldams, aš rinkausi pusiau matinį.
Linksmiausia dalis – nuplėšti visas apsaugines plėveles ir pristumti gražuolį prie sienos, kur jis tiko kaip čia buvęs.
Baigiamasis akcentas (pianinų derintojams neskaityti) – sukrauti kažką gražaus ant viršaus. Jei mano lentynose tilptų knygos, tai šio punkto nebūtų, bet gi jos amžiais namuose netelpa, tad išnaudojau šį puikų paviršių „metrui knygų“, pageidautina, balto prigimimo. Taip čia nugulė „Baltos lankos“, semiotika, liaudies dainynai ir keturi tomai „Eglės žalčių karalienės“, greta Greimo „Lietuvių mitologijos studijų“ – iš esmės pianinas tapo labiausiai įkvepiančių knygų garbės pakyla. Mano pačios kadaise fotografuotos Ventės rago akimirkos ir iš estiškų tautinių rūbų ornamentų suklijuotas popierinis koliažas čia taip pat rado savo vietą, nes muzika ir taikomoji dailė yra artimos sielos. Tiesiog.
Štai kaip šviesusis namų kampelis prie durų į balkono terasą atrodo dabar, visada dėmesio centre, visada saulės spinduliuose ir su dažnai skambančia nata, nes praeiti pro šalį tiesiog neįmanoma.
PS: žinot, kokį gabalą po daugelio metų ta proga išmokau groti, nuo nulio? Enya „May It Be“. Galima apsižliumbti, kai jį skambini su baltu pianinu. Su šiuo svajingu skambesiu ir atsisveikinu, bet linkiu nedelsti įgyvendinti idėjas tada, kai jos kyla ir spurda širdyje – tai tas metas, kai viskas tikrai vienaip ar kitaip pavyks!
Comments