Paskutinė atostogų diena? Ne! Tik trumpas pabėgimas nuo visų šeimos narių, lašas laimingos vienatvės, kai esi vienas, bet ne vienišas.
Jau nepamenu, kada paskutinį kartą turėjau laiko va taip, tik sau. Ir jis toks brangus, toks pilnas, kad net sunku išsirinkti, ką veiksiu. Skaitysiu, rašysiu, pasiėmiau net piešti. Eisiu palei marias, eisiu į mišką. Važiuosiu dviračiu – iki jūros, ir iki Preilos Vecekrugo kopos, jei spėsiu. Važiuosiu greitai, taip, kad kitą dieną sunku būtų paeiti, kad žliaugtų prakaitas ir pailsus ateitų antrasis kvėpavimas – jis suteikia didelį malonumą – kai jau atrodo, kad nebegali, o paskui pramuša taip, kad gali dar ir dar. Akimirką esi kone visagalis, įveikęs pats save.
Eisiu prie jūros ir basomis kojomis su sandalų įdegiu brisiu bangų skalaujama pakrante toli toli, kol nebesimatys gelbėtojų bokštelio, paskui atgal. O pakeliui atsigulsiu pasiklojusi megztinį ir tyliai ramiai pabūsiu, glostydama smėlį, kol vėjas glostys mane. Dar, kaip smalsus vaikas, nutipensiu apžiūrėti iš jūros išmestos medinės paletės, susipynusių tinklų ir šakų krūvos. Gal ten koks lobis? Gi vis tiek smalsu. Aplink pakilosiu visus geltonus akmenėlius, nes gal netyčia gintaras (net jei jų būna tik per audrą), niekada negali žinoti. Ir būtinai pabrūžinsiu basas kojas per sausą smėlį, kad skambėtų kaip „tiū tiū tiū“.
Paskui eisiu namo ir ilgai galvosiu, ką pačiai sau pasigaminti valgyti. Toks įspūdis, kad niekad sau negaminau – tik kitiems. Įsipilsiu nuo ryto likusios šaltos kavos ir pastumsiu kėdę taip, kad pro langą matytųsi kampas marių.
Viena būsiu vos dvi naktis, o pačią pirmą iš jų degė paaugliškas noras daryti viską, kas negalima. Užsikūriau cigarilę (gal po kokių dešimties metų pertraukos), įsipyliau stiklą martinio. Dieną miegojau, o naktį vaikštinėjau. Vakarienei sukimšau nežinia kiek macaroons‘ų, kol jau buvo visai per saldu nuo tokio gyvenimo. Gerai, kad visas (nedideles) nuodėmes ryte nuplauna kontrastinis dušas ir pasiryžimas daryti mankštą. Jau dabar tai tikrai.
Tiesa, nors pajūrio smėlynai atrodo platūs, bet iš tiesų bet kuris mūsų kurortas yra labai mažas – čia bemat sutiksi pusę Vilniaus ir senų gerų draugų, o kartu su jais – naujų, tad vienatvė tęsis neilgai - nusimato vakaras žmonių apsupty. Ta proga ilgai negaliu išsirinkti, kurią ilgą, iki pat žemės, vasarinę suknelę dėtis. Tris kartus persirengusi išsirenku tą, kuri geriausiai kyšo iš po vilnonio megztuko. Rugsėjis vis tik.
Dabar sėdžiu su jau išgertu šaltos kavos puodeliu, dairausi, kur tie draugai, ir imu savęs po truputį gailėti, kad šitas saldus laikas netruks prabėgti, labai greitai. Ir ne tik šitas savaitgalis. Visas laikas. Pliaže prasilenkėm su miela močiute, kuri, kaip ir aš, ėjo iki tolumos braidydama. Kaip ir aš, sušlapusiomis trumpomis kelnėmis. Kaip ir aš, visa užsisvajojusi. Labai greitai, jei tiek bus duota, viskas prabėgs, ir kažin, ar spėsiu išmokti, ką su visu tuo laiku veikti. Skaityti, rašyti, minti, ar kviesti svečius? Dirbti, miegoti, ar pakalbėti su vaikais, kaip kad vakar man skambino – šiaip sau, tiesiog pasipasakoti apie gigabaitų skaičių konsolėse ir naujus išleistus žaidimus. Būti vienai, ar būti apsupty kitų? Matyt teks imti tai, kas duota, ir branginti, taip kaip šį tirpstantį nerūpestingą savaitgalį. Viskam jo neužteks. Bet tegu būna verta.
Comentários