Karo kontekste mane vis labiau bevitiškai stebina jau ne agresoriaus kraujageriškumas – apie Rusijos imperialistinius interesus, norą atkurti SSRS ir visus surusinti mes jau esame girdėję ir vyresnieji – patyrę savo kaliu. Jų kariuomenės nemokšiškumas, kariavimas „ant kiekio“ ir psichopatiškas civilių žudymas, kankinimas, plėšimai, prievartavimai – visa tai jau daug kartų istorijoje vyko, po pirmo šoko tereikėjo tą prisiminti.
Labiausiai stebina ir veda į neviltį kita (istorijoje irgi jau daug kartų buvusi) karo pusė – prisitaikėliai. Tylieji arba dar blogiau – aktyvieji palaikytojai. Ir neutralūs palaikytojai tame tarpe.
Apie Rusijos visuomenę, gyvenančią sektos sąlygomis, jau daug diskutuota – jie neturi laisvos informacijos, jie bijo dėl savo gerovės ar net gyvybių, jie jaučia nepilnavertiškumo kompleksą ir sąžiningai dėl to nekenčia Vakarų, kuriuos taip patogu kaltinti dėl visų tavo kieme išmėtytų šiukšlių – šitą jau aptarėm.
Tačiau palaikančių užpuolikus arba nematančių problemos „tartis su abiem pusėm“ yra apstu ir tarp laisvos Europos žmonių, tame tarpe ir Lietuvoje. Ir štai jie pradeda lįsti į dienos šviesą.
Tokius tylius, Rusijai patogius prisitaikėlius nepailsdamas demaskuoja Olegas Šurajevas, o aš negaliu atsistebėti užkabintų verslo atstovų ir apsireiškiančių juos palaikančių komentatorių pozicija.
„Maitinimo įstaigų tinklas „Amber Food“ neturi jokių ryšių su Rusija ir labai mažai saitų su „Vičiūnai group“, tad nesuprantame, ko iš mūsų reikalaujama protestais, sako „Amber Food“ vadovaujantis restoranų tinklo partneris ir direktorius Gediminas Balnis, cituojamas išplatintame pranešime spaudai ir ten pat informuoja, kad „20 proc. akcijų priklauso G. Balniui, o 80 proc. priklauso Kauno miesto merui Visvaldui Matijošaičiui ir jo šeimos nariams“.
Ta prasme, jis rimtai? Verslo pagrindinis savininkas – tas pats, kuris tęsia gamybą Kaliningrade, moka mokesčius Rusijos Federacijai, ir tipo jie nieko bendro su tuo neturi? Čia kaip „mes Ukrainos neužpuolėme, nes tai specoperacija“. Akivaizdu, bet neigiu.
Iš paskos subėga kauniečiai komentatoriai (piktai išvadinę mane vilniete), esą kaip čia taip – taigi čia lietuviškas verslas (dzin, kad dirba su Rusija), kad čia matyt visi kritikai papirkti ir kad tyčia susimokė prieš merą. Aha, tyčia susimokė, paskelbė karą, kad dabar galėtų prie mero kabinėtis.
Prie ko vedu. Laikytis pozicijos „geriau tyliai pasėdėsiu, nieko nekomentuosiu, nesikišiu, tai ramiau gyvensiu“ buvo išgyvenimo strategija per visą sovietmetį, ypač numalšinus aktyvųjį pasipriešinimą, kai visi sovietų kritikai jau buvo susodinti, ištremti ar užkasti. Tuomet net ir pasilikę pogrindyje turėjo oficialiai vaidinti paklusnius piliečius, o jau naktim, rūsy, slapta spausdinti ir platinti katalikų kronikas ir kita.
Tačiau tie likę, kur „tyliai pasėdėsiu“ toli gražu nesėdėjo tyliai – labai greitai ėmė gvieštis atsilaisvinusių aukštesnių postų, premijų ir medalių. Nu kam tyliai sėdėti, jei gali va dar kaimyną įskųsti, kuris ten keistus popierius rūsy spausdina. Ir kam tyliai sėdėti, jei galima geresnę algą gauti, įstoti į kompartiją, žygiuoti paraduose su didžiausia vėliava, nu gi suktis reikia.
Ir tada nutinka štai kas – tapęs bendrininku jau niekaip kitaip negali savęs pateisinti, kaip tik imti smerkti tuos, kurie priešinasi. Gynybinė reakcija prieš savo sąžinę yra pulti kitaip mąstančius. Ir tada dar uoliau nešti kūjį su pjautuvu.
Štai jums tokia pati mąstymo seka: „taigi meras moka mokesčius Rusijai, bet ir Lietuvai“, taigi „vagia, bet daro“, ir tada kitas komentaras – jeigu jūs merą (ir mane) kritikuojat, vadinasi esate papirkti! Ir tada jau eina visa tirada grūmojimų ir įžeidimų.
Taip yra, nes žmogus labai nemėgsta būti neteisus. Ir pagautas dar labiau įsikibs savo netiesos, nes tai jau bus gyvybiškai svarbus orumo klausimas. Šlovė tiems, kas yra gyvenime pri(si)pažinę, kad klydo. Ir aš jums garantuoju, daug, labai daug, yra tokių, kurie dėl nieko nemano suklydę – nei dėl palaikomų korumpuotų politikų, nei dėl sugriuvusių artimų santykių, nei dėl profesinių pasirinkimų – dėl nieko. Visada teisūs ir labai aršūs, jei kas kėsinasi kritikuoti.
Tarp antivakserių kaip tik buvo nemažai tokių, kurie iš principo ne prieš skiepus, ir gal ir tikra ta pandemija, bet tyčia nesiskiepijo, nes negi dabar pakeis nuomonę, net sugalvodavo sau labai „logišką“ paaiškinimą – „nesiskiepysiu, nes man nepatinka Šimonytė“, true story, girdėjau tokį savom ausim.
Grįžtant prie karo – prisitaikėlių, kolaborantų, „susitarkim su abiem pusėm, bus naudingiau“ – jų yra. Ir tai pats bjauriausias passive agressive elgesys – pats nemuša, bet mušti leidžia. Ir nemano, kad čia yra kažkuom dėtas. Ir į kritiką atsakys puolimu, išvadins tave blogiečiu (pvz. neo-kapitalistu), ir radęs progą – atkeršys. Tylūs, bevaliai prisitaikėliai. Dėl kurių nuo pat 2008 metų (kai užpultas Sakartvelas) ir 2014 metų (Krymas, Donbasas, Luhanskas) – niekas nepaskelbė Rusijai embargo, tiesa – ginklų embargą skelbė, bet kas netingėjo – apeidinėjo. Prekiavo, finansavo, o kritiką priimdavo surauktu veidu ir kaltinimais, esą kažkokių čia, matyt, turi slaptų interesų.
Tai štai visi šitie konformistai mane labiausiai liūdina ir veda į neviltį. Jie eis į valdžią ir kurs verslą Rusijos užimtose teritorijose, jie neprotestuos matydami neteisybę, jie nepalaikys kalbančių tiesą, net tada, kai žinos, kad tai tiesa, bet galiausiai, negalėdami pakęsti savo tokio veidmainiškumo, nuspręs, kad ta pavojinga tiesa, matyt, yra netikra. Tada jie ims peikti visus, palaikančius Ukrainą, kalbės „ne viskas ten taip gerai pas tuos ukrainiečius“, piktinsis „ko čia prie manęs kabinėjatės, kad Ukrainos nepalaikau, atsibodot, tyčia nepalaikysiu dabar“ ir dainelė tęsis. Ir jei netyčia patys atsidurtumėm okupanto rankose – nueis pasiimti atsilaisvinusių postų.
Comentarios