Dovydas Pancerovas ir Birutė Davidonytė yra lietuviškieji Bob Woodward ir Carl Bernstein!
„Prezidentas ir Pranešėjas“ perskaičiau dar praėjusį savaitgalį, bet reikėjo, kad susigulėtų. Ir jau girdžiu kritikus, sakančius, ko tu vėl prie Nausėdos kabinėjies, kuo jis tau trukdo – nu pusamžis prakutęs garbėtroška išpildė savo svajonę būti Prezidentu, bet gal nėra toks ir blogas, gi ne koks ten Rusijos agentas ar beprotis – nėra ko kibti. Ir vis dėlto, aš esu tikra, kad tokia politiko praktika (taip, jis politikas), su tokiom rinkimų peripetijom bei neišsklaidytom abejonėm yra demokratinei šaliai žalinga, ir net labai pavojinga. Išskleisiu, kodėl (penki argumentai pabaigoje).
Pradėsiu iš toliau – esu nuo seno JAV žurnalistų Bob Woodward ir Carl Bernstein gerbėja, jokios žurnalistikos studijos negali aplenkti Watergate skandalo, kurį tuo metu dar labai jauni du „The Washington Post“ reporteriai išgliaudė. Iš esmės šis įvykis, trukęs nuo 1972 iki 1974 metų pakeitė ne tik JAV, bet ir atidžiai jį sekusių Vakarų Europos valstybių piliečių požiūrį ir supratimą, kaip iš tiesų veikia demokratija. Woodward ir Bernstein įrodė, kad tiriamoji žurnalistika gali atskleisti nusikalstamą piknaudžiavimą valdžia ir galia, ir žurnalistas, siekdamas išaiškinti tiesą, gali priversti Prezidentą atsistatydinti, kaip nutiko Nixonui.
Woodward‘ui ir Bernstein‘ui nebuvo lengva, nes Demokratų būstinėje paslėptos pasiklausymo įrangos sąsajas su Prezidento aplinka jiems teko įrodinėti kaip tik tuo metu, kai Nixonas ką tik buvo perrinktas ir pats populiariausias politikas šalyje. Kas patingėsit skaityti jų knygą „All the President‘s men“ pažiūrėkit bent jau tikrais įvykiais paremtą filmą tuo pačiu pavadinimu.
Watergete‘o skandalas parodė piliečiams, kad politikos viršūnėse visada bus bandančių piktnaudžiauti – galia, valdžia, pinigais, ir, aišku, susidoroti su kalbančiaisiais. Ir kartu tai parodė, kad demokratija yra stipri ir įmanoma tik tada, kai visi keturi jos atraminiai taškai: įstatymų leidžiamoji valdžia, įstatymų vykdomoji, teismai ir laisva žiniasklaida viena kitą prižiūri ir neleidžia viršyti įgaliojimų bei paminti pasitikėjimo. Jei to neturime – neturime demokratijos.
Tai štai Dovydas Pancerovas ir Birutė Davidonytė yra lietuviškieji Woodward ir Bernstein. Kuo baigsis faktų paviešinimas ir ar Lietuvos Seimas imsis tirti jų surinktus duomenis, taip kaip 1974-aisiais padarė JAV Senatas – dar pamatysim. Knygoje žurnalistai kedena klausimus, į kuriuos visuomenei taip ir nebuvo oriai ir skaidriai atsakyta. O tai yra labai slidus precedentas – nejau galima ką nors nutylėti ir teisintis, kad „vsio zakonno“? Nejau galima žurnalistams neatsakyti į oficialiai pateiktus klausimus, pažeidžiant įstatymą, ir nieko?
Knygoje narpliojamos kelios linijos, kurios pabaigoje susiveda į vieną siūlą. Viena – tai Pranešėjo istorija, nusipelniusio ir trim ordinais apdovanoto VSD pareigūno sąžinės kova su savimi pačiu, ir prieš visus, po to, kai jis iš vadų gauna užduotį ir aiškiai supranta, kad ji prasilenkia su įstatymais. Patikrinti vieno kandidato rėmėjus ir savanorius. Apie tai, kad „tikriname rėmėjų reputaciją“ žiniasklaidai yra sakęs ir pats Prezidento pijarščikas Aistis Zabarauskas, tik štai įdomumas pasirodė tame, KAIP ta reputacija buvo tikrinama. Aistis mane užblokavo, kai po jo įrašu apie kitą temą, esą, kaip reikia išdrįsti sakyti tiesą, aš jo užklausiau, o kaip gi su Nausėda ir kodėl buvo nepateikta jo priešrinkiminė pajamų deklaracija („nes neprivalom“), jis atsakė, kad į tokius „išsigalvojimus“ reikia ne pasiteisinimų, o pirmiausia įrodymų, kad kažkas buvo atlikta neteisėtai. Suprask: nepagautas – ne vagis.
O problema gi yra tame, kad po rinkimų Prezidentas savo lėšomis apmokėjo reklamos išlaidų skolas (ir už įtartinai dukart mažesnes išlaidas nei kitų dviejų pagrindinių konkurentų), o ar turėjo tam pakankamai savo lėšų mes nežinome, nes jis nepateikė 2018 metų pajamų deklaracijos. Nes tokia yra įstatymo spraga – neprivalėjo. Gal turėjo, o gal ir neturėjo – o jei neturėjo, tai iš kur juos gavo? Tarp kitko, Seimo nariai, ar tą spragą pataisysite iki kitų rinkimų?
Neoficialių rėmėjų ieškoma ir knygoje, ir viena per rinkimus jį palaikiusių žmonių gija nuveda net iki Klaipėdos birių krovinių terminalo, aha, to, kur krauna baltarusiškas trąšas. Ir čia jūs prisiminsite, kokia buvo Prezidentūros pozicija: patarėjai ne kartą bandė pašvelninti sankcijas. Ir su Kinija patarė nesipykti.
Kokių dar gijų atkapstė autoriai ir kas nutiko sąžiningai prisipažinti apie neteisėtą veiklą išdrįsusiam Pranešėjui – skaitykite knygoje. O štai penki argumentai, kodėl toks elgesio modelis, kurį matome Nausėdos veide, nėra nekaltas ir kelia pavojų mūsų demokratijai, laisvei ir gebėjimui ją saugoti:
1. Nausėda ne kartą yra paniekinamai atsiliepęs apie žurnalistų darbą, pareiškęs, kad „žiniasklaidos seniai neskaito“, Prezidentūra, pasirodo, ne kartą yra neatsakiusi į užduotus klausimus (nors privalo), ir aišku tiriamosios žurnalistikos knygą išvadino „pasakom“. Taip jis niekina vieną iš demokratijos atramų – laisvą žiniasklaidą, kurios pareiga kritikuoti ir reikalauti skaidrumo iš visų valdžios grandžių. Iš esmės tai tas pats, kas niekinti kurį nors kitą pagrindą – įstatymus, vykdomąją valdžią arba teismų sprendimus, nes jie visi vienodai svarbūs demokratijos stabilumui.
2. Jis bando normalizuoti neskaidrumo praktiką „nepateikiau deklaracijos, nes neprivalau“ ir užuot išsklaidęs visas abejones būdamas atviras, jis pareiškia, kad nėra įrodymų, kad jis esą būtų neteisus, ir ką tu jam? Toks Matijošaičio stiliukas – neetiška, bet nedraudžiama. Ir tokios praktikos įsigalėjimas bei plitimas yra žingsnis į tamsą. Primena ir Maxima savininkų susigrąžintą PVM per „Spindulio“ draugiją – nieko nepažeidė, bet apgavo valstybę.
3. Knygoje praskleisti Prezidentūros užkulisiai (apie vangią darbotvarkę, atidėliojamus parašus, savų žmonių prakišinėjimus į aukštus postus) yra tas piktnaudžiavimas valdžia ir galia, apie ką rašė Woodward‘as. Demokratinėje šalyje tokiomis poniatkėmis vadovautis yra žema, net jei visoks neoficialius spaudimas ir išsilaiko ant įstatymų ribos. Pastaba, žinoma, galioja ne tik Prezidentūrai.
4. Viena žalingiausių retorinių priemonių, kurią Nausėda pritaikė savo komunikacijoje – tai populistinis „paprasto žmogaus“ naratyvas, pagal kurį visus bent kažko pasiekusius žmones galima apjuodinti vien tuo, kad jie nėra „paprasti“ (suprask, čia pasikėlęs elitas, tai galima neklausyti). Toks pataikavimas savo rinkėjų segmentui veikia kaip stipriai visuomenę priešinantis veiksnys, kai iš esmės visi šviesuoliai yra paverčiami priešais, ypač jei kritikuoja „paprastų žmonių“ Prezidentą. Flirtas su maršistais – iš tos pačios serijos.
5. Ir paskutinė žalinga praktika yra, be abejonės, moterų ir LGBT+ bendruomenės teisių nepalaikymas, prie kurio labai stipriai kyšo ir pirmosios ponios ausys bei suknios. Pastarosioms, pasirodo, net neužtenka valstybės skiriamo biudžeto. Gal poniai reiktų pasiūlyti mažiau kištis į Prezidentūros reikalus ir susirasti savarankišką darbą, tada bus lengviau suknias pirktis ir nebereiks atskiro kabineto Prezidentūroje.
Puiki knyga, puikus naujas puslapis Lietuvos žurnalistikos istorijoje, ir matysim, kur jis nuves. Ši knyga – tai išbandymas, ne Prezidentui, bet Lietuvai – ar išmoksime kelti aukštą skaidrumo ir sąžiningumo kartelę visiems politikams, ar judėsim link Orbano Vengrijos?
Comments