Nuotykiai prie jūros niekada nesibaigia, net kai stengiesi nieko neveikti. Nes, tiesą sakant, norint nieko neveikti, reikia iš tiesų pasistengti.
1 pastanga. Vienas iš geriausių nieko neveikimo būdų – plaukti ilgesnes distancijas laivu, kur pats esi ne kapitonas. Puiki tokia distancija yra maršrutas Nida-Mingė-Nida, tam pasirinkom įspūdingo stoto dviejų stiebų Jachtą Montė su ypatinga sielos ramybe spindinčiu kapitonu, Neringos senbuviu, kuris mums pasakojo linksmų istorijų, supažindino su paukščių pavadinimais ir laivybos pagrindais. Chebrytė nuotraukoje neatrodo labai patenkinti, bet ir jiems kelionė patiko. Tiesa, nieko neveikti nuo kranto iki kranto vaikams buvo sunkiausia, tai teko žaisti žaidimus „atspėk, ką aš matau, žalios spalvos“ arba „9 raidės, pirma T“.
2 pastanga yra eiti prie marių ką nors paskaityti ir parašinėti. Tam reikia knygos, popieriaus ir rašiklio, tuomet surasti tinkamą suoliuką, o toks idealus Pervalkoje yra tik vienas – šalia Vilniaus Universiteto vilos, vienintelis pavėsyje ir labai dažnai užimtas. Bet net ir prisėdus ant TO ar kurio nors kito suoliuko, ar tiesiog nukarus kojas nuo molo, dėl bangų ošimo ir nuo jų smegenų centruose besiaktyvuojančio ten kažkokio tai virpėjimo ima lįsti visokios mintys, nebūtinai apie disertaciją. Ir tada jas greitu šriftu nesuspėdamas bandai guldyti į sąsiuvinuką, kurį tuo pačiu metu sklaido vėjas ir švitina saulė, o mintys vis nesiliauja.
3 nieko neveikimo pastanga yra eiti pasivaikščioti. Pervalkos ilgis yra gal koks kilometras, tai tenka du kartus apeiti ratą pirmyn ir atgal, dar šiek tiek pastypsoti vienur ir kitur, na ir jei dar labai nori vaikščioti – tada lendi į mišką kur nors iki Arklio įlankos švyturio, kur negalima sustoti, nes subėgs skruzdės, bet tiesiog negali nesustoti, pamatęs tolumoje mirusias kopas. Jos gal mirusios iš tikrųjų ne dėl tų užpustytų kaimų o todėl, kad kaskart atima žadą. Taip pasivaikščiojęs grįžti namo ir griūni kaip iš didelio žygio parėjęs, sunkus tas nieko neveikimas.
4 pastanga nieko neveikti yra, žinoma, pliaže. Jei jūra banguota, bet maudytis neuždrausta, tuomet tas nieko neveikimas pavirsta į intensyvų vaikų stebėjimą. „Per giliai neik!”, „Jau paeikit biški atgal!”, „Negalima vienas kito skandinti ir stumdyti!”, „Kur jūs nuėjot, ką nematot, kur mūsų dekiukas?“ ir pan. Sunkus tas gelbėtojų darbas, galvoju. Kai bangų nėra, tada ramiau – galima net šiek tiek viena akimi paskaityti knygą arba eiti kartu su vaikais rausti smėlį. Tokiais atvejais kibirėlis – nepamainomas žaislas bet kokio amžiaus vaikams. Žinoma, po pliažinio nieko neveikimo jėgų lieka dar mažiau.
5 pastanga yra tiesiog niekur neiti, nei prie marių, nei prie jūros, daugių daugiausia – tai į balkoną. Bet tada kyla pagunda ką nors skanaus valgyti arba gerti, gal kavos? O gal martinio? Ir dar kyla pagunda ką nors rašyti į feisbuką, jei ne už kaimynų laisvę, tai bent apie nepavykusį nieko neveikimą. Ir tada vis tiek uždarai feisbuką ir eini rausti įvairių failų, straipsnių, knygų ir nuorodų.
Toks tad yra sunkus iššūkis visai nieko neveikti. Taip iš pajūrio parsivešiu ne tik krūvą prirašytų mokslinių lapų ir apmąstymų, bet ir paskaitų studentams, ir idėjų klientams. O dar sako, kad smėlis yra nederlinga žemė, anaiptol!
Comments