Vaikštau po namus su viena šlepete – kažkur turėjo būti ir kita. Gal po lova? Ne, po sofa tuomet. O šlepečių šiandien prireikė tam, kad nesuplėšyčiau pėdkelnių. Ir man taip atrodo, kad vienintelių, nes tik prieš karantiną tokias nešiojau. Dar ieškau po visus namus šukų, bendrai ne, plaukų nešukuosiu, jeigu išdžius susivėlę tai tada atrodys kaip garbanoti. Ar kaip susivėlę?
Žodžiu, einu šiandien į pasimatymą. Sakysit, naujas vyras? Ne, kaip ir tas pats, per visus (mintyse skaičiuoju)..ee...jau bus berods aštuntus metus. Bet šiandien pasimatymas. Jis atvyks 350 km iš pajūrio, aš būsiu iš Vilniaus, vaikai visai dienai iškraustyti (jau nebepamenu kada taip buvo!), o šiandienai numatytą gabaliuką darbų padariau vakar! Taip nebūna, bet teko vieno kito reikalo atsisakyti, mokausi mokausi. Na nes darboholikai gi dirba kasdien, o per šventes džiaugiasi, kad galės ramiai dar padirbėti. Bet aš šiandien susiimsiu ir vieną dieną pailsėsiu, aš galiu.
Kaip čia dabar pasidažyt? Na taip, kad ir gražu būtų, ir eitų atpažint. Ryškiai nesidažysiu, nes paskui būtinai nubyra, nubėga ir vietoje fatališkos moters atrodau kaip panda – jau man taip buvo vasarą per pijarščikų balių. Išeinant buvo gražu, o grįžusi prie veidrodžio krūptelėjau.
Dabar kur mano batai? Kai pasimatymas rimtas, tai reiškia, kad reikės nueiti kokius 10-12 km per Vilniaus senamiestį, skersai ir išilgai, vadinasi visi tie, kur gražūs ir kur su kulniukais netinka. Lieka lakuoti juodi kerzai. Nu tarkim, kad šitie tinka prie visko.
Dar reikia kokio pakabinto daikto ant kaklo. Nuo papuošalo priklauso viso drabužių ansamblio tema – užsidėsi karolius – bus bobiškai, uždėsi kokį modernistinį iš laikrodžio nuolaužų padarytą juvelyro šedevrą (turiu tokį) – bus futurizmas. Užsidėsiu indėnišką. Nes jis mane taip vadina – „mano indėnukas“. Nežinau, kodėl, bet man tai labai patinka, nes aš vaikystėje svajojau būti indėnuku, labiau ne kaip Vinetu, ne Skvo, o kaip Pokahontas. Todėl tarp vaikų žaislų visus šautuvus jei tik galiu – išmetu, o lanką su strėlėm (neaštriom) saugau garbingoje vietoje. Nes mamai jo reikia.
Liko kvepalai. Tėčio dovanoti Paco Rabanne „Lady Million“, velnias, ant pačio dugno. Na šitų tai dėl viso pikto pripurkšiu visur – ir ant suknelės, ir ant odinio švarkelio, ir ant auksinio šaliko – nes man kažkaip jie visai nesijaučia. Sakot, čia tik man nesijaučia?
Na štai, aš jau kaip ir pasiruošusi. Ir tiesą sakant, labiau už viską dabar tai noriu valgyti. Kur ten tas vyras, jau turėjo būti pravažiavęs Kauną...
