Šio savaitgalio vinis man buvo Literatūros festivalis OPEN BOOKS ir 15 min knygų apdovanojimai – renginys, kurio laukiau ne ką mažiau nei Knygų mugės, katroj pritrūksta jėgų aplankyti visus norimus renginius, tai atsigriebiu rudenį. Ir pati jau ne pirmus metus nustembu, kaip aš čia taip sugebėjau būt perskaičius kas antrą nominuotą knygą, namie mane pravardžiuoja knygų goblinu ir tuo didžiuojuos, čia mano mėgstamiausias „aš“, tas kur urzgia ir šnopuoja, ir tūno įsikuitęs į patalus, ir knygas vadina „my precious“.
Įspūdžiai trumpai iš to, ką spėjau laviruodama tarp dviejų salių išgirsti:
- Itin šauni buvo diskusija apie knygų kritiką. Tarkim, mintis apie tai, kad seniai išaugome iš to, kaip buvo priimtina juokauti Radioshow stiliumi ir suvarinėti autorius po Castor&Pollux pseudonimu, ir šiandien tai jau yra tiesiog neskoninga, žema ir tiesiog buka. Kritikas turi gerai argumentuoti savo kritiką ir demonstruoti savo išmanymą, o ne pasikėlimą. Tiesa, mažoj Lietuvoj net ir tokiom labai politkorektiškom sąlygom lieka rizika, kad kai kurie autoriai su kritiku nebesisveikins ar leidyklos nebedovanos knygų, bet diskutantai gynė savo teisę išlaikyti autentiškumą ir skaitytojams nemeluoti. Ypač skaudūs kadaise būdavo anoniminiai net literatūros svetainių komentatoriai, kur jokios kritikos nebuvo, tik noras pažeminti ir įžeisti – ačiū dievui, kad tie laikai pasibaigė ir kiekvienas „atsako už bazarą“, tiek teigiamą, tiek kritišką.
- Diskusija apie knygas apie JAV Prezidentus ir kandidatus. Įstrigo Mykolo mintis, kad Trumpas šneka bet ką ir bet kaip, nesirinkdamas žodžių – meluoja, įžeidinėja ir tai jam yra leidžiama ir atleidžiama, o K. Harris už kiekvieną ryškesnį sakinį gauna raginimų pasiaiškinti ar atsiprašyti. Arba tą patį interviu vieni gali aukštinti, o kiti sakys, kad dar tokio nusikalbėjimo nėra girdėję. Pats šou tampa svarbesniu už viską. Tas gąsdina - lauksim įvykių atomazgos po savaitės.
- J. Tumasonytės ir K. Zylės pokalbio labai laukiau – man šios dvi autorės ir skirtingos ir kažkuom taip panašios, taip artimos, dėl mitologinių intarpų jų kūryboje, dėl sukeistinto pusiau istorinio, pusiau fantastinio pasaulio. Autorės dalinosi kūrybos užkulisais, pvz., kaip ieškojo informacijos detaliai aprašyti, tarkim, kūno irimą. Jurga prajuokino, kad idėja įterpti į romaną ir "gero sekso" kilo dėl skaitytojos atsiliepimo apie praėjusią knygą. Gavosi linksmas pokalbis apie „žaidimą simboliais ir skysčiais“, užsibaigęs mintimi, kad tai, kas lieka tarp užrašytų žodžių kartais yra net svarbiau už tai, kas papasakota eilutėse. Prie šios minties vėliau sugrąžins ir viešnia iš Danijos.
- Psichologinių arba kitaip – saviugdos knygų peripetijos. Žmonės mėgsta ir perka tokias knygas, ypač apie santykius, apie vaikus, apie stresą, savivertę ir kokią įtaką mums daro praeitis – pvz. vaikystės traumos. Psichologijoje priviso daug klišių, kuriomis madinga švaistytis į kairę ir dešinę, kaip antai narcizai, depresija, trauma, ADHD ir pan., ir didžiausias pavojus yra be abejonės pernelyg supaprastinti, suprimityvinti šias temas ir vaizduotis, kad esi visažinis. Genovaitė taikliai pastebėjo, kad knygas žmonės mėgsta rinktis, kad patvirtintų savo įsitikinimus ir kartais taip sau tik pakenkia, pavyzdžiui ribų nemokanti nustatyti mama prisiskaito apie prieraišią tėvystę ir dar labiau užsileidžia vaikus ant galvos arba savimeilės nestokojantis klientas prisiskaito apie savivertės kėlimą ir šauna į padebesius. Kiekvienam žmogui reikalinga pagalba labai individuali ir visi sutarė, kad be terapijos matyt niekaip. Bet yra ir labai neblogų, pvz. „Ištrūk iš spąstų“, „Moterys, kurios myli per stipriai“, „Gabaus vaiko drama“ ir pan. Diskutantai neprieštaravo, kad ir grožinė literatūra gali suveikti kaip būdas pažinti ar keisti savąjį pasaulį, tik tokį receptą – ką čia perskaityti ar peržiūrėti – retas kuris specialistas geba surasti.
Absoliutus vakaro atradimas – danų rašytoja Tine Høeg. Nebuvau jos skaičiusi ir atsivertusi knygą žagtelėjau – ar tai tikrai romanas, parašytas kaip poema, taupiais stulpeliais ar net tuščiais puslapiais po vieną žodį? Ir tuomet Akvilė Kavaliauskaitė paskaitė ištrauką (nuotraukoje), ir visi nustėrome – tekstas liejosi pagaviai ir sklandžiai, be nė vieno nereikalingo žodžio. Tokiu rašymo stiliumi Tine sužavėjo danus ir su kiekvienu vertimu besiblečiantį pasaulį, pagal jos knygą „Hunger“ bus statomas ir Netflix serialas. Kiekvieną žodį ji atrenka be galo atsakingai, tad taip rašyti nėra lengva, o prasmę kuria tiek žodžiai, tiek pauzės, kartais net iškalbingesnės. Kelios mintys, kurias net pasižymėjau:
a) Kai ji laimėjo pirmąjį piniginį literatūros prizą, pinigai jai buvo laikas, kurį jį galėjo skirti tik rašymui – tai kūrėjui ir yra didžiausia pramoga. Tad ji galėjo mesti mokytojos darbą ir sėsti prie sekančio savo darbo, nors tam turėjo vos du mėnesius, kol biudžetas išseks.
b) Kasdieninėje kalboje žmonės naudoja daug metaforų ir poezijos, todėl ji kaip stebinti kamera kolekcionuoja nugirstas frazes ir situacijas.
c) Tapusi mama ji bijojo, kad nebegalės tiek rašyti, bet iš tiesų labai ribotą laiką rašymui pradėjo naudoti itin koncentruotai ir tai jai padėjo.
d) Akvilė bandė provokuoti klausdama, kiek autorius pats turi būti įdomus, kaip asmuo (nes Tine išties labai ekstravagantiška ir įdomi, ir Instagrame galima pamatyti, kokie nepaprasti jos spalvoti namai). Čia Tine buvo labai atvira – negali daryti nieko per prievartą, tyčia, vien dėl dėmesio – darai tai, kas gaunasi natūraliai, gyveni taip, kaip jauti. Čia kaip komunikacijos konsultantė deja bet turiu sutikti – dar nemačiau, kad kažkas, kam „nelimpa ir nepatinka“ viešumas, kalbėjimas, dalinimasis mintimis ir kasdienybe – kad būtų to išmokęs ir pritaikęs. Kad ir kiek kursų apie tai bebūtų.
e) Nuostabi Tine mintis, kurią jau buvau skaičiusi pas Česlovą Milošą – kad rašydama ji patiria jausmą, jog kūrinys kažkuriuo metu tarsi ima plėtotis savarankiškai, ne dėl jos sumanymo, bet per jos rankas. Tarsi tekstas susikuria pats ir ji nebūtų pati to sugalvojusi, jeigu nebūtų pasidavusi rašymui. Nuostabiai pagautas kūrybinio pajautimo momentas. Apie tai, tiesa, yra ir Elizabeth Gilbert Ted talk‘as, labai smalsu išgirsti skirtingus autorius kalbant apie tą patį.
f) Tine buvo labai nuoširdi apie tai, kad joje gyvena ir intravertas, ir ekstravertas – ji mėgsta vienatvę, kai rašo ir ji mėgsta dėmesį, susitikimus su skaitytojais, jai labai malonu matyti mus čia susirinkusius. Ir man buvo labai malonu girdėti jos šiltą entuziasmą, nes nu, paatvirausiu, negaliu kažkaip suvirškinti autorių, kurie jiems skiriamą dėmesį tarsi beveik niekina, o yra tokių, jūs žinosit.
Na ir renginio kulminacija – apdovanojimai. Kasmetinė Antanuko premija už negrožinės kūrybos grožį atiteko Dariui Žiūrai už knygą „Diseris“, kurią buvau specialiai atsinešusi į renginį, kad paprašyčiau autoriaus autografo. Prisipažinsiu – sėdau skaityti su lengvu skepsiu, bet kai įtraukė – tai nebepaleido, dar parašysiu kada atskirai. Bravo autoriui ir komandai.
Na ir 15 min skaitytojų ir komisijos atrinktų knygų nugalėtojai. Ypač džiaugiausi dėl dviejų laimėtojų - tai poetė Jurgita Jasponyte ir Kotryna Zylė, kurios „Mylimi kaulai“ mane pačią pribloškė tokia vaizduotės galia. Kai pradėjau skaityti apie daugiabučių kaimą ir gyvulius troleibusuose, atsilošiau – nejaugi ir taip galima?! Sveikinimai patys pačiausi. Ir dėkavonės organizatoriams, tarp kurių ir Audrius Ožalas, už puikias emocijas. Aistringos poezijos vakaro jau neišbuvau iki galo, širdis skaudėjo ir dėl poetų, ir dėl vaikų namuose, et, skaitytojas irgi žmogus.
Tuomkart ir einu skaityt, ko dar nepabaigus, nes berods kažkur gruodį dar lauks Paviljono knygų savaitgalis, tada knygynų kalėdinė karštinė, o paskui jau ir iki Knygų mugės ne taip toli, toks amžinas knygų FOMO, taip nuolat negana, uch!
Комментарии