Papasakosiu jums juokingai graudžią, šniurpt, istoriją kaip labai gerai prasidėjusi diena gali labai greitai susigadinti.
Tai va atsikeliu aš, penktadienis, labai didelių degančių darbų nėra, vaikai mokykloje, galvoju, pasidarysiu sau laisvą pusdienį, ir, kaip tikra wanna-be fyfa, pasilepinsiu šilta vonia ir naminėmis grožio procedūromis.
Ta proga iškuičiu higienos priemonių stalčių, randu ten aromatizuotos vonios druskos, švelnų kūno scrub‘ą, visokių kvapnių kondicionierių plaukams – bus man tikras SPA, trinu rankas. Viskas fainai, maudausi, jau lipu lauk, tai dabar antra SPA dalis – reikia kokio krūto kremo, negi tepsiu tą, kur kasdien. Vėl kuičiu stalčių – oba, ANTICELIULITINIS kažkoks, gal senokai pirktas, pigus, iš to prekybos centro, kuris pats viską gamina. Tausoja odą, atpalaiduoja raumenis, kažkiek šaldo, bus man pats tas. Atsikemšu aš tą kremą, pauostau, tai kažkoks keistas kvapas, toks biški mėtinis, na bet vonia kvepia šampūnais ir muilais, sunku suprasti. Nu gi išbandysiu.
Tepu ant vienos kojos, ant kitos, kažkiek ant pilvo (nes mažu stebuklingai susitrauks) ir tada suprantu, kad tas „biški mėtinis“ yra konkretus kamparo spirito kvapas, na toks, kaip babytei nugarą įtrint. A fui, kaip nesexy, galvoju, tai gerai, kad bent ne vakaras, nes senelių namų atmosfera romantiškai atmosferai tikrai netiktų.
Išsitepu, apsirengiu švariais drabužėliais. Ir tada pareina tas šaldantis efektas! Mamma mia! Na aš turėjau šaldančių tepalų sporto traumoms, bet tai jų ant viso kūno gi netepdavau! Pasidaro taip šalta, lyg tupėčiau mėtinių ledų kubile, ir kuo šilčiau apsirengiu, tuo labiau šaltis krečia, jomajo, galvoju, neištversiu nei šito kvapo, nei šito šalčio! Galvoju, gal mai galais tas celiulitas, einu atgal į dušą viską nusipraust. Švarius drabužėlius sumetu į skalbimo mašiną, pasiimti kitus, kaip ir naują rankšluostį, aišku pamirštu.
Ir nenusiprausia! Gyvatė taip įsigėrė į odą, kad ir muilais, ir šampūnais, ir viskuom trinant nelaimingą savo užpakalį, niekur tas kamparo poveikis nedingsta. Dar negana to, pagaliau gavęs progą įsmukti į vonios kambarį, katinėlis padaro į dėžutę savo reikalus, ir taip galutinai užmuša visus aromatus. Pasiduodu.
Tai va taip dabar sėdžiu jau po visko, šlapiomis pėdomis prišlepsėtame kambaryje, susisukus į treningą po kuriuo vis dar šaldo odą, ir galvoju, kokį čia moralą dabar išspaust iš savo beviltiškos patirties. Ar apie tai, kad velniop tas celiulitas, gal jo ir visai net nėra, ar kad geriau važiuoti į tikrą SPA, ar kad kosmetiką pirkti ne prekybos centre, net nežinau. Užteks ilsėtis, galvoju, einu padirbėsiu, bus mažiau pavojinga...
Nuotraukoj - katinėlis, prikapstęs visas grindis ir nepataikęs per bortą, bet tai kas jam.
Comments