Vėstantis vakaras, saulėlydis, šviežių mėtų arbata terasoje prie žvakių ir gėlių. Akimirka, kai knygą skaityti lauke jau per tamsu, bet gera pabūti su savimi, dienos mintimis ir svajonėmis. Akimirka – tokia maloni, kad supranti, jog lygiai taip pat gera būtų sėdėti terasoje prie jūros, ar Provanso miestelyje, arba švedų žvejų kaimelyje netoli švyturio. Arba San Francisko viloje šalia baseino. Akimirka, kai supranti, kad visą tai ir taip jau turi, čia pat – mėtų arbatą, gėles, krėslą ir patogią pagalvėlę.
„Nebūk čia, viena, ateik į kambarį“, - atbėgęs sako mažasis šešiametis.
„Kad man čia patinka, geriu arbatą. Gal ir tu norėtum?“
„Tai gal padaryk ir man..“
Taip pasėdim dar valandėlę dviese, pasikalbam kaip du suaugę, apie dienos įspūdžius ir kas labiausiai patiko. Labai svarbu suprasti, kad tai, kas gera, mes dažnai jau turime, čia pat. Tereikia visai nedaug – mažyčio staliuko, kelių pagalvėlių ir kuklų miesto balkoną pavadinti terasa. Su mėtų arbata.
Comments