Mieste gimęs ir kaime buvęs tik kaip svečias arba turistas, gimtųjų vietų nostalgiją jauti kiek kitaip. Antai man nėra labiau raminančio, apie stabilumą, simetriją, pasaulio tvarką, erdvę ir jos ribas bylojančio vaizdo, kaip 267 vienodi „Petiorkų“ gamyklos langai priešais manuosius. Manote, kad čia monotonija? Anaiptol! Juose atsispindi visas asfalto gėlelių gyvenimas. Net po langais susodintų liepų amžius čia matuojamas pagal mūrą ir stiklą – kiek aukštų jos siekia, kiek langų palieka pavėsyje. Ir ant mašinų stiklų irgi – „vasarą nestatyk automobilio po liepa“ – byloja miesto fokloras, visi žino, kodėl.
Mano vaikystėje daugiabučius juosiančios liepos vos siekė 3 aukštą, dabar jau seniai praaugo namą, net nesitikėjau, kad tokios užauga. Gražuoliai gluosniai, kieme, tiesa, nė vienas neišgyveno, po didesnių audrų visi išvartyti ir išgąsdinę šalia tuo metu atsidūrusius žmones, ir mano mamą.
„Petiorkos“ – kažkaip taip vadina Ševčenkos g. gamyklą, kurioje kadaise gamino aukšto dažnio elektronikos įrengimus ir prietaisus, visokias mandras karines technologijas ir net, sako, slapta kažką kūrė sovietų kosmonautams ar tai raketoms. Šalia stovintis trijų aukštų viešbutis (kadaise buvusi PricewaterhouseCoopers būstinė, dabar jau net tai atrodo seniai) iš tiesų buvo statytas ir veikė kaip gamyklos valgykla – taip, trijų aukštų valgykla, ir aš dar prisimenu, kaip joje kartą valgėme.
Gamykloje dirbo mano seneliai, tik ne prie staklių, o prie brėžinių. Inžinierių kabinetai su dideliais popieriaus lapais matėsi tiesiai pro mūsų langus, ir čia gimęs ir augęs tėtis galėjo savo tėtį darbe pro langą matyti. Nuo gimimo čia augau ir aš, ir mano laikais gamykla ėmė keistis, kaip auganti liepa, nuo pirmųjų aukštų, virtusių parduotuvėmis, iki pat viršuje įsikūrusių loftų.
Loftai. Tai yra XXI a. džiazas, hip hopas ir noizas vienu metu. Kai jie pradėjo gamykloje kurtis, peizažas pasidarė kur kas įdomesnis. Antai viename lofte jie prie pat didelio, nuo grindų iki lubų, lango įsirengė, tiesiai šviesiai, šikinyką. Be užuolaidų, nes užuolaidos ir visokios ten romanetės yra oldskūlas, rimti loftai šikaną stato su vaizdu į daugiabučius. Kiti savo tulikus paslėpę kažkur ne taip originaliai, bet žiūrėti, ką veikia loftai, įdomu iki šiol (nes tiesą sakant nelabai yra kaip nuo to vaizdo išsisukti). Ir turint minty, kad užuolaidos yra ne lygis, tai ir loftam matyt kartais visai yra, ką pas mus pamatyt.
Kai ką nors loftuose švenčia būtinai kuris nors vienas įsijungia mirksinčias diskotekos šviesas. Kažkuriame iš jų gyvena fotografas/-ė ir mirksi blykstės. Per Naujus metus kas nors užsilipa pašokti ant palangės, tai mes tada kurį laiką stebim, ar nereiks kviesti greitosios, nors vargu ar gamyklinis ketvirtas aukštas ką gero žadėtų išpuolusiajam. Įdomiausia lyginti loftus tarpusavy ir žiūrėti, kaip kas įsirengė savo antresoles – kas moderniai, kas prabangiai, kas virvelėm apraišiojo arba viską įstiklino. Ant turėklų kartais dar džiauna skalbinius. Detaliau nesimato, bet prisiekiu, žiūronais niekada nesinaudojau. Dabar kažkas loftuose matyt įsirengė židinį ar buržuiką, nes išdygo vienišas kaminas – dievaži, jo anksčiau ten tikrai nebuvo.
Ten, kur dabar Migracijos departamentas, kažkada buvo Omnitelio ofisas. Irgi neatsiejamas nuo gamtos reiškinių – į jų anteną vieną kartą driokstelėjo žaibas. Aš tuo metu namie snaudžiau prigulusi pogulio, vos iš lovos neiškritau.
O svarbiausia gamtos dalis mieste yra automobiliai – pagal jų gausmą žinai, kelinta valanda, ir net kuri diena. Tai veikia tiksliau negu saulė, kurios kėlimasis nepatikimas, nuolat keičiasi, todėl mieste gyveni pagal motorų gausmą. Pripratusiai ausiai jis nei garsus, nei erzinantis – kaip vėjo šlamėjimas. Pagal jį žinai, ar palyta, ar sausa, ar atlydys. Ar anksti, ar vėlai. Ar darbo diena, ar šventė. O net jei šventinė – ar visas miestas dar namie prie mišrainių, ar visi kažkur staiga išsiruošė – viską girdi. Ir jei kokia nelaimė – tai visų tarnybų sirenų gausmą gretima Švitrigailos gatve pirmiau išklausai už lango, o jau tik tada gali eiti ieškoti naujienų portaluose.
Štai koks yra miestas čia gimusiam vaikui – alsuojantis, gyvas, augantis, besikeičiantis, bet vietomis – toks pats, kaip visada buvo. Sakoma, kad už pasikėlusius vietinius vilniečius labiau pasikėlę būna tik vietiniai neringiškiai, tai aš savo puikiu gimtuoju Naujamiesčiu besididžiuodama ir gamyklos langais besigrožėdama irgi noriu šiandien prisidėti prie sau ir svečiams skirtų miesto gimtadienio sveikinimų. Būkit sveiki atvykę! Daugiau komentarų apie Naujamiesčio slėpinius rasite pas mane FB, čia.
