Vis šaltyn... Apie tai, kad orai ir gamta keičiasi supranti pagal tai, kad pagaliau pavyko įkalbėti mažąjį vilktis ką nors šiltesnio. Basomis palydžiu jį iki durų – gerai, kai rytinį maršrutą galima dalintis su kaimynais. Per šalta būt basai. Labiau už viską norėtųsi susisukti atgal į vėstantį patalą, jei ne į ausį miaukianti kacė. Jai gi pusryčiai. Ir vyresniajam irgi.
Tokiomis dienomis maga nuo pat pirmojo valgio užkurti orkaitę. Ne pyragams, tik sumuštiniams. Dar užsikaisti pusę metų pamirštą kavą. Per filtrą, kaip sesė rodė. Ji trejetą metų už mane jaunesnė, bet daug ko iš jos mokausi ir kai jau visai striuka, lekiu pagalbos ar patarimo. Todėl džiaugiuosi, kad turiu ir jaunesnę, ir vyresnę sesę viename asmenyje. Dar porą trupinėlių granolos. Dar porą žodžių į feisbukinį dienoraštį. Gal bent taip pavyktų sulėtinti dieną, vieną iš tų retų, kai niekur nereikia eiti ir niekas nevėluoja, jokių „reikėjo vakar“. Viskas šiandien.
Ryte nusnūzinusi žadintuvą perskaičiau interviu su Jimmu Carey, kur jis po kelių gana sunkių emociškai metų pasakojo apie liūdną atradimą, kad net tada, kai esi viską gyvenime pasiekęs, apie ką kiti tik iš tolo svajoja, vis tiek esi liūdnas ir staiga supranti, kad visa tai ne apie pasiekimus, jie nepadeda. Taip kad išmokti būti su savimi tenka pačiam, beveik nuo nulio, nuo tada, kai supranti, kad to visai nemoki.
Skaičiau ir galvojau, kad man gal net labiau pasisekė, nes toks suvokimas atėjo anksčiau, nelaukiant sėkmingų ar nesėkmingų kažkokių tai mistinių „pasiekimų“. Kava, patenkintas kacius, šilti pusryčiai su vyresnėliu prieš nuotolinę jo pamoką ir nekankinantys darbai šiandien yra tai, ko pati sau pavydžiu. Tik nemanykit, kad tai idilė, labiau gebėjimas pamiršti visą už nugaros kambaryje bujojančią netvarką ir ilgoką darbų sąrašą į priekį. Bet atradau naujovę, visai sėkmingą, kaip jį patobulinti: ilgasis sąrašas ir deadlainų kalendorius yra suplanuoti programose ir surašyti sąsiuvinėlyje, tačiau ten, kur yra „daily tasks“, prieš akis, ant ekrano, surašau tik šios dienos ir tik būtiniausius darbus. Jų nebūna daug, ne tiek, kad nespėčiau ir ne tiek, kad trukdytų ramiai pasėdėti ir išgerti savo kavą. Tik tai, kas yra dabar. Tik tai, kas netrukdo būti mylimai ir mylėti aplinkui esančius, įskaitant save. Gal ir veikia.
Atrodo, paprasta, bet seniau, kai gyvendavau pagal visų į priekį laukiančių darbų ilgą paklodę ji slėgė taip, kad kiekviena poilsio minutė atrodė nelegali. Nebuvo poilsio, tik arba darbas, arba prokrastinacija. O taip nutinka, kai užduočių glėbys neaprėpiamas. Kaip pasakoje apie nesunešiojamas kurpaites. Tuomet supranti, kad čia ne uoliau dirbti reikia, o kurpaites pakaitinti, darbus praretinti ir paslėpti, ir jie, po vieną, jau bus visai nebaisūs. Metodas, numatytas autizmo sutrikimą turintiems vaikams, bet tinkantis ir tipiniams suaugusiems.
„Prie kavos“ nuotr.
Comments