In memoriam Leonardui Gutauskui
Trumpai pabandysiu apžvelgti konteksto vaidmenį mitologinėje literatūros analizėje. Mitas čia bus suprantamas plačiąją prasme – kaip simbolinė kalba, kuria žmogus modeliuoja, klasifikuoja ir interpretuoja pasaulį, visuomenę ir pats save[1]. Kaip savo darbuose įrodė Barthes ir Girardet, mitinis mąstymas būdingas ne tik senų senovėje gyvenusiems žmonėms, pirmykštėms bendruomenėms bei folkloriniams tekstams – figūratyvia kalba išreikšta ideologija aptinkama ir šiuolaikiniuose politiniuose bei visuomeniniuose mituose. Meletinskis meną ir literatūrą pavadina genetiniais mitinio pasaulio modeliavimo paveldėtojais, kuriuos sieja kalbos figuratyvumas.[2] „Kas buvo sakrališka kitose, ankstyvesnėse visuomenėse, dabar mums pasidarė poezija,“ – rašo Greimas, „Kitaip sakant, poezija yra moderniška sakralumo forma[3]“. Bruno Schulz‘as poeziją vaizdžiai pavadina „reikšmės kibirkštimis tarp žodžių, veržliu pirmapradžio mito atgimimu[4]“. Šias abi poezijos ir literatūros sąvokas aš išplėsčiau iki bet kokiame pranešime daugiau ar mažiau aptinkamos kalbos literatūriškumo funkcijos, kurią išskyrė Romanas Jakobsenas. Tokiu atveju mitologo interesas būtų atpažinti ir demistifikuoti, „išversti“ teksto reikšmės struktūroje veikiančius mitus – kalbos figuratyvumo pagrindą, giliąją struktūrą.
Glaustai kontekstinei analizei pasirinkau mitologinę vertę įgaunančio žalio vario vartų motyvo analizę. Pabandysiu parodyti, kaip ši figūra lietuvių mitologijoje ir ją atkartojančioje literatūroje įgauna mitinę vertę, kokius tarp-kontekstinius santykius kuria su kitais mitologiniais tekstais ir atitinkamai – kokias susijusias reikšmes diktuoja.
Pirmasis tekstas, nuo kurio ir pradėsiu analizę, bus šiuolaikinio jaunimo pamėgta, ko gero visų folkloro ansamblių repertuare egzistuojanti, o ir su šiuolaikinės muzikos akomponementu neretai perdainuojama lietuvių liaudies daina:
Kas tave šaukia, žalio vario? Ponai broliai didi drauge.
Ko jūs ponai norit, žalio vario?
Ponai broliai didi drauge.
Vyrelio norim, žalio vario.
Ponai broliai didi drauge.
Ai kas atvers vartus, žalio vario?
Ponai broliai didi drauge.
Mes atversim vartus, žalio vario.
Ponai broliai didi drauge.
Atverkit vartus, žalio vario.
Ponai broliai didi drauge.
Važiuokit sveiki, žalio vario.
Ponai broliai didi drauge.
Struktūrine prasme tekste galima išskirti tris aktantus – kalbantysis(-ieji), svečiai (ponai broliai), vyrelis. Kalbantysis ir atvykę svečiai – du poleminiai subjektai, besitariantys dėl vertės objekto – vyrelio. Subjektą nuo antisubjekto skiria dvi erdvės, atribotos užvertų vartų. Subjekto (kalbančiojo) konjunkcija su vertės objektu (vyreliu) veiksmo metu (atvėrus vartelius) pasikeičia į disjunkciją – vyrelis su svečiais išvyksta („važiuokit sveiki“). Kryptis, kur svečiai važiuoja – pro vartelius ar tolyn nuo jų – nėra taip svarbi, nes sutikimas atverti vartus reiškia atiduodamą, išlydimą vertės objektą (vyrelį). Taigi, vartų atvėrimas čia žymi atlikties fazę.
Kad perėjimas iš vienos erdvės į kitą čia suprantamas pačia absoliučiausia – gyvenimo ir mirties opozicija, parodo pats artimiausias kontekstas – tai, kad iš tiesų tai ne paprasta daina, o apeiginis laidotuvių žaidimas, užrašytas 1984 m. Šventojoje. Žaidimo metu vaizduojami „vartai“, o praėjimas pro vartus simbolizuoja perėjimą iš šio pasaulio į anapusinį. Iš folkloristų tekę girdėti, kad šio šokio – žaidimo pabaigoje pats paskutinis rate pasilikęs žmogus esą turėsiąs greičiausiai mirti. Sklando neoficialus gandas, esą, todėl folkloro ansambliai dažniausiai pasirenka atlikti tik dainą, o choreografinio žaidimo nedemonstruoja (nes niekas nenori likti paskutinis). Juokai juokais, bet iš struktūrinės pusės choreografija į tekstą įvedą dar vieną motyvą – ratą, rodantį ciklišką, o ne linijinę pasakojamų įvykių tėkmę.
Žalio vario vartų, misinginių (sidabrinių) raktelių semantema realią bei simbolinę kaimo ir sodybos ribą žyminčių vartų prasmę atskleidžia ir kitų žanrų kūriniuose: nuo žiemos laikotarpio žaidimų su choreografine vartų (plg., tilto) figūra (Kiškėl’ nabagėl’;Verubė; Oi, kas ty; Jievaro tiltas, Jievaro žmonės ir kt.) iki vestuvinių dainų (Anksti ryto kėliau, vario vartus vėriau), vestuvių, krikštynų, laidotuvių papročiuose[5], lopšinėse, burtuose ir tikėjimuose.
Liaudies dainos refreną primenantis kiekvienoje eilutėje atsikartojantis žalio vario durelių, žalvario motyvas sutinkamas ir Leonardo Gutausko eilėraštyje „Piliakalnis“ (ačiū jam asmeniškai už padėtą rasti pilną eilėraščio versiją):
Piliakalnis
Čia durelės žalio vario niekada neatsidaro. žalvariniai vyriai. žalio vario kirviai. žalvarinis kardas miega ir žirgelis neišbėga.
Leonardas Gutauskas, iš rinkinio „Juoda žemelė, baltas pyragėlis“
Šis eilėraštis – iš vaikams skirtos literatūros, kurios ryšį su archaine mitine sąmone nagrinėjo Gražina Skabeikytė-Kazlauskienė, parodžiusi, kaip vaikų literatūrai būdingas aktyvusis archainės informacijos saugojimo būdas[6], kuriuo, pagal Toporovą „pasikeičia senosios sistemos dalys (blokai), bet pagrindiniai santykiai išlieka, nors ir transformuotu pavidalu. „Senoji“ sistema gyvuoja ir funkcionuoja tol, kol ji pasitelkiama naujiems uždaviniams spręsti“[7]. Taigi, nors eilėraštyje dviejų erdvių perskyra jau nėra tokia ryški, tik numanoma („čia durelės“/[ten] „žirgelis neišbėga“) – vartai suponuoja dviejų erdvių buvimą. Ne-veiksmo = mirties izotopija („neatsidaro“, „miega“, „neišbėga“) apibūdina piliakalnio būseną, o gyvenimas („vyriai“, galintys atverti vartus, „kirviai“, „kardas“, „žirgelis“) yra figūratyviai egzistuojantis, tačiau disjunkcijoje su erdve. Įdomu tai, kad lietuvių liaudies raudose tamsiais nameliais (arba dvareliu, aukšta klėtele) be vario durelių, be stiklo langelių, be ievaro suolalių vadinamas karstas [8]. Karstas – kraštutinė mirties buveinė, jau be vartų, todėl piliakalnio mirtis artimesnė miegui – įsteigtą, tačiau stagnacijos būsenoje likusį gyvenimą galbūt dar įmanoma grąžinti, arba jo gyvybė išsaugota atmintyje.
Įdomu, kaip „žalio vario vartai“ nuo laidotuvių temos gali atvesti ir iki vestuvių. Mitine prasme šios atraminės žmogaus gyvenimo šventės turi vieningą perėjimo iš vienos erdvės į kitą struktūrą. Vestuvės – perėjimo, integracijos ritualas, ypač moters egzistencinis įprasminimas, taigi – iniciacijos apeigos. Per iniciacijas senoji asmenybė turi žūti ir atgimti nauja, todėl ritualinė mirties inscenizacija per iniciavimo apeigas yra kulminacinė, sudaro jų esmę, žymi transformaciją[9].
Su iniciacijos apeigomis yra susijusios ir daugelis stebuklinių pasakų, kurios atskleidžia, kad nuotaka turi ypatingų galių (pvz. gebėjimas pasiversti žuvimi, gulbe) – tai rodo jos pasirengimą tekėti. Tokia simbolinė plotmė ypač išryškėja dainose. Vestuvinėje dainoje apie ėjimą vandens kaip tik ir minimi ne paprasti, o žalio vario našteliai, baltos liepos viedreliai. Tokie nekasdieniški įrankiai apibūdina ypatingą veiksmą, atliekamą ne taip, kaip įprasta. Iš čia galima spręsti apie „žalio vario“ spalvos/materijos teikiamą reikšmę vartams – tai apibūdina ne paprastus, o ypatingus, tik vieną kartą gyvenime praveriamus vartelius.
Konteksto analizės keliu galima žengti dar toliau – į tarpdisciplininę sritį. Kaip rodo laidosenos archeologiniai duomenys, būtent žalvario (bronzos) amžiuje paplinta degintiniai kapai, ypač vakarinėse gyvenvietėse, kur dominuoja laidojimas pilkapiuose su akmenų vainikais[10]. „Kalviai ir metalurgai, turėdami daugiausiai įgūdžių, kaip naudoti ugnį sudėtinguose metalo lydymo, virinimo ir kalimo procesuose, išmanydami temperatūros ir degimo proceso santykius, neabejotinai turėjo būti svarbūs formuojantis – o galbūt ir įsigalėjus – mirusiųjų deginimo tradicijai.[11]“ Taigi, turime reikalą ir su dievo Kalvelio kultu. Tai jokiu būdu nereiškia, kad apeiginis „Žalio vario“ žaidimas išlikęs nuo žalvario amžiaus, tačiau išsakyti argumentai skatina kelti hipotezę, kad simbolinė potekstė yra kilusi iš tų laikų ir susijusi su degintinio laidojimo papročiais.
Įdomu, kaip moderniojoje kūryboje, Henriko Radausko eilėraštyje „Tėvynės vėjas“, kuriame susipina ne tik lietuvių kultūros, bet ir pasauliniu mitologijos kanonu tapusios graikų mitologijos figūros, galbūt nesąmoningai įsprūsta tas pats „žalio vario“ motyvas – mirties, ugnies, skirties tarp dviejų pasaulių, vedybų (žmonos) apsuptyje – net jei žalio vario spalva nusidažo pinija – Viduržemio jūros kraštų pušis:
TĖVYNĖS VĖJAS
Karališkus kraštus nualinęs,
Nukritęs žemėn iš dangaus,
Kaip karštas kirvis kerta kalinius,
Jis širdį perkerta žmogaus.
Ir štai išauga Odisėjyje
Kaip kalnas aukštas ilgesys,
Ir lengvas laivas virpa vėjyje,
Ir erdvės kurtina ausis.
Ugnis, ugnis, ugnis mėlynėje!
O, vėjų ir ugnies našta!
Krante, po žalio vario pinija,
Kalipsė miršta užmiršta.
Jos ašaros i smėlį sunkiasi,
Krūtinėj draskosi druska.
Ant kriauklių nukrenta apsunkusi,
Per daug pavargusi ranka.
Jos akyse užgęsta pasaka.
Ji guli visiškai rami.
O mylimasis vairą pasuka
Ir plaukia šiaurės kryptimi.
Henrikas Radauskas, Strėlė danguje: eilėraščiai. – Chicago: Saulius, 1950.
Išeivijos poeto lūpose „žalio vario“ motyvas galbūt net nesąmoningai išlaiko tas pačias pirmykštes senajai lietuvių pasaulėžiūrai būdingas struktūrines gijas, o kartu įprasmina jas naujuose kontekstuose, kurie, žinoma, reikalauja atskiros šio eilėraščio analizės.
Vietoje išvadų
Antropologijos ir folkloristikos bei literatūros teorijų interesus apjungianti konteksto teorija apžvelgia, kokie užtekstiniai faktoriai įtakoja vidinių teksto reikšmių formavimąsi.
Kurdami santykį su tekstu, įvairūs konteksto dėmenys nurodo į kitus „tekstus“ plačiąja šio termino prasme ir įtraukia juos į reikšmės kūrimo procesą.
Nors teoriškai išskiriami konteksto dėmenys praktikoje yra tampriai vienas su kitu susiję, metodologinius konteksto teorijos žingsnius patogu taikyti teksto interpretacijai, peržengiančiai teksto imanentiškumo principą.
Mitologijos mokslui ir mitokritinei literatūros analizei konteksto koncepcija padeda išryškinti mitinių vaizdinių, grindžiančių figūratyvines kalbos išraiškas, pirmines reikšmes ir jų raidą, santykius su kitais vaizdiniais.
Trumpa „žalio vario vartų“ mitemos analizė parodė, kaip šis motyvas susijęs su ypatingo, vieną kartą gyvenime vykstančio perėjimo iš vieno pasaulio į kitą (mirties, vestuvių) simbolika, o laidotuvių papročiuose gali būti kildinamas iš žalvario (bronzos) amžiuje įsigalėjusios degintinės laidosenos pasaulėžiūros.
Dalia Urbanavičienė, nors ir kalbėdama vien apie muzikinį folklorą, tradiciją apibūdino, kaip „kūrybą ir kažkokio giluminio paveikslo, kuris nuolat keičia spalvas ir kontūrus, bet išlaiko svarbiausias mintis ir idėjas, pažinimą[12], o aš siūlyčiau šį „kūrybos ir pažinimo“ proceso apibrėžimą taikyti platesniame tautosakos, mitinį lietuvių kultūros kodą paliečiančios literatūros ir kitos meninės veiklos kontekste.
Literatūra:
[1] Kęstutis Nastopka, „Mitinis literatūros matmuo“ in XX amžiaus literatūros teorijos, Vilnius: VPU leidykla, 2006, p. 146 [2] E. Meletinski, Poetika mifa, Maskva: Nauka, 1976, cit. iš K. Nastopka, „Mitinis literatūros matmuo“ iš XX amžiaus literatūros teorijos, Vilnius: VPU leidykla, 2006, p. 146 [3] Algirdas Julius Greimas, Iš arti iš toli, Vilnius: Vaga, 1991, p. 53. [4] „Poetry is the short-circuiting of meaning between words, the impetuous regeneration of primordial myth“, iš Bruno Schulz, "Mityzacja rzeczywistosci", Republika marzen. Warszawa: Chimera, 1993: 49-50.iš lenkų į anglų kalbą vert. John M. Bates, interneto prieiga: http://www.arts.gla.ac.uk/Slavonic/schulz's.htm [5] Lietuvių etninė kultūra: namai etninėje kultūroje, interneto prieiga: http://mkp.emokykla.lt/etnine3/?id=11 [6] Gražina Skabeikytė-Kazlauskienė, Mitas-tautosaka-vaikų literatūra, Vilnius: Gimtasis žodis, 2007, p. 7. [7] Vladimir Toporov, Baltų mitologijos ir ritualo tyrimai, Vilnius: Aidai, 2000, p. 183. [8] Lietuvių etninė kultūra: namai etninėje kultūroje, interneto prieiga: http://mkp.emokykla.lt/etnine3/?id=11 [9] Bronė Stundžienė, Vestuvinių ir iniciacinių apeigų sąsajos dainose, Tautosakos darbai XXI (XXVIII), 2004 [10] Mindaugas Bertašius, Marvelės degintiniai kapai, Vidurio Lietuvos archeologija. Vilnius : Žalioji Lietuva, 1994, p. 56-69, internetinė prieiga: http://www.aruodai.lt/paieska/fiksacijos.php?OId=113&FId=131 [11] Daiva Vaitkevičienė, Vykintas Vaitkevičius, XIII a. Lietuvos valstybinės religijos bruožai, Lietuvos archeologija, 2001. T 21, p. 311-334 [12] Dalia Urbanavičienė, Iš šukių - "Prūsų giesmės", Šiaurės Atėnai. 2006-01-14 nr. 780
Comments