Labai rekomenduoju įžvalgas, kurias LRT aprašė dr. Loreta Vaicekauskienė tekste "Aš irgi buvau mokytoja, todėl paklausykit". Kad taip jas dievui, t.y. švietimo biurokratams, į ausį...
Jau daugiau nei šešis metus dėstau ryšių su visuomene dalyką, kur esminis įgūdis – taikliai rašyti. Per paskutinius kelis metus bendrauju su studentais ir apie kūrybinį rašymą, ir apie žurnalistiką, medijoms skirto turinio kūrybą. Ir deja, bet turiu jiems pakartoti tai, ką prieš tai mane pačią šokiruodami man sakė mano dėstytojai filologijos fakultete: pamirškite, ko jus mokė mokykloje, pamirškite rašinėlių stilių ir struktūrą irgi. Pvz. publicistikoje struktūra visiškai kitokia – tai trikampis, pastatytas smaigaliu žemyn, kur visa svarbiausia informacija – pradžioje, o link pabaigos – mažėjančios svarbos tvarka. Grožiniame tekste jau galima tempti gumą iki kulminacijos, bet įtampą pagauti turi nuo pirmųjų eilučių, kad laikytų tavo skaitytoją. Rašinėliuose logika visai kitokia – sudėti viską, ko iš manęs reikalauja, ir tarpus užpildyti gražiomis savo paties mintimis. Ir tenka prašyti mesti šitą nesusipratimą iš galvos, tiesiog pamiršti.
Kai tuo tarpu gyvenime labiausiai prireikia visai kitokių tekstų. Tikrai ne rašinėlių. Dažniausiai ko gero prireiks parašyti/suformuluoti komentarą žiniasklaidai arba visą pilną publicistinį tekstą, taip pat rašyti rinkos analizes, eksperto vertinimus (pageidautina paskaitomus ir įdomius), esė, viešas kalbas, motyvacinius ir pardavimo skatinimo laiškus, o taip pat – kūrybinius tekstus (tiek sau, tiek įvairioms veikloms). Plius studijų metais visiems reikės rašyti mokslinio žanro tekstus (su visom citatom ir nuorodom).
Mokykloje visi kala rašinėlius. Kodėl mokykla taip daro? Kodėl moko jaunus žmones to, ką jiems paskui reikia pamiršti, ypač jei jie žada gyvenime turėti kažką bendro su rašymu? Kodėl negali mokyti taip, kaip rašo p. Loreta? Juk mokykla turėtų būti vieta, skirta akiračio ir bendro išsilavinimo plėtimui, domėjimosi pasauliu startas, intelektualinių paieškų pagrindas. O gaunasi kažkaip priešingai – atmuša norą domėtis ir išmoko to, ko tau ne tik kad nereiks, bet, pageidautina, reiks pamiršti.
Dar viena lietuvių kalbos mokymo problema, apie ką Loreta užsimena mažiau, bet irgi mini – citatų skyryba, šaltinių nurodymas ir šiaip rašybos/skyrybos pagrindai. Jų dabartiniai mokiniai baigia mokytis 10-oje klasėje, tuo metu dar nežinodami, kad tai yra paskutinė proga, kada jie gali išmokti būti raštingais piliečiais ir daugiau niekada prie to nebegrįš (nebent studijuos lietuvių filologiją). 11-12 klasės yra skirtos ruoštis egzaminui – jų metu yra mokomasi rašyti vertintojams patinkančius rašinėlius.
Ar žinote, kokias klaidas dažniausiai daro studentai? Absoliuti dauguma neatsimena citatų (ir tiesioginės kalbos) skyrybos (8 klasės kursas, jei neklystu). Nelabai žino, kaip skirti pastraipas, kur pradėti iš naujos eilutės. Kad pastraipa tai yra tam tikra mintis ir jo pagrindimas – girdi pirmą kartą. Ne retas po pavadinimo padeda tašką. Labai maišo, kurie žodžių junginiai rašomi kartu, o kurie – atskirai. Bijo vaizdingų žodžių, vietoje jų rašo visokius biurokratizmus vulgaris. Kūrybinio pobūdžio tekstus (kaip laisvojo rašymo pratimą – rašyti kas ant liežuvio užeina ir ką akys mato) išbando pirmą kartą gyvenime. O juk mokykloje galėtų nuo to pradėti kiekvieną rugsėjį, kiekvienais metais.
Ir pats primygtiniausias mano prašymas studentams būna: būkit geri, rašykite apie tai, kas jums įdomu. Rašykite tai, kas jus jaudina, stebina, piktina, domina, kas atrodo kaip geras atradimas. Tik tada tekstas bus įdomus skaitytojui. Rašyti apie tai, kas įdomu, mokykloje, rodos, nemokė. Tik tai – ko iš tavęs reikalauja, kas būtina. Laiko atgal neatsuksime, bet gal kažkaip galime bent dabar pasukti reikiama kryptim?
O p. Loretos minimi vadovėlių autoriai, su kuriais teko kartu darbuotis ne vienerius metus, išties gyvena surištomis rankomis ir užkimštomis burnomis. Nes vadovėlius gi vertina, kad akredituotų. Pasišakosi - neakredituos, tada kukuosi. Suomiai, tarp kitko – nevertina, palieka mokytojams laisvę patiems išsirinkti patinkantį autorių ir priemonę, o pas mus kontroliuoja net autorius. Iš leidinių reikalauja žodis žodin, puslapis puslapin atkartoti programą, net eilės tvarkos sukeisti neleidžia – jei penktokas turi pradėti skaityti nuo Biliūno, tai turi ir viskas. Aš nieko prieš Biliūną, bet gal ne pirmu numeriu?
Tad jeigu yra ten kažkur Suomijoje Kalėdų Senelis, gal jis galėtų būti toks geras, ir atnešti švietimo laisvę bei laimę ir iki mūsų? Būsim geri visus metus!
Įkvėpęs originalas:
