#AšKalbėsiu. Kai gimė mano pačios pirmagimis, po gimdymo jaučiausi išsekusi, labai norėjau miego, bet niekaip negalėjau užmigti - vis žiūrėjau, ar jis kvėpuoja. Tada supratau, kad būti mama - tai visą laiką bijoti, kad tavo vaikas gali numirti. Klausiau savo mamos, ar tas jausmas praeina, ji man sako - ne, niekada. Ir tik tada supratau, kodėl mano mama visą vaikystę išleisdama į mokyklą kiekvieną dieną, kiekvieną mielą rytą, prie durų sakydavo ne "geros dienos", ne "sėkmės", ne "aš myliu tave", bet: "Atsargiai per gatvę!".
Pamenu, skaičiau apie mirties baimę. Kartais ji gali tapti tokia nepakeliama, kad žmonės dėl to net nusižudo. Neįtikėtinas paradoksas, bet psichologai yra aprašę šį procesą (vadinasi thanatophobia).
Kai vaikai buvo mažiukai be galo bijojau likti su jais viena. Ne tiek, kad nežinosiu, ką daryti, bet labiausiai dėl to, kad jeigu man kas nors atsitiktų, pavyzdžiui, nualpčiau, taigi artimieji kol ims manęs po dviejų dienų ieškoti, per tą laiką vaikai jau bus numirę iš troškulio - tokios mintys mane kankino. Ir jos aprimo tik tada, kai mažieji išmoko užsilipę ant kėdės virtuvėje įsipilti iš krano vandens ir naudotis mobiliuoju telefonu.
Motinai savos mirties baimė yra glaudžiai susijusi su baime, kas nutiks vaikams. Ir ji irgi gali būti tokia nepakeliama, kad nuveda iki savižudybės.
Kas yra susidūrę su nuovargiu, žino kad ši būsena yra panaši į nepagydomą ligą - jėgos apleidžia, gyvenimas pasidaro nebeįmanomas, norisi jį visą pramiegoti lovoje, tik negali užmigti, o užmigęs pabundi dar labiau pavargęs. Sujungus baimę, nuovargį, depresiją ir porą klykiančių vaikų gauname labai pavojingą kokteilį.
Niekas apie tai nekalba, bet net ir nepasiekus paskutinio desperatiško lygio, tai bent ant pirmo-antro depresijos, baimės, bejėgystės laiptelio yra buvusi kiekviena moteris, tapusi mama. Ir tikrai ne nuo jos vienos priklauso, kiek tolyn į tamsą tie laipteliai gali nuvesti.
Tragedijos fone daugybė nuostabių moterų atvirai dalinosi nevilties istorijomis. Tarp jų ir vyrai, antai Giedrius Alasevičius paskelbė jautrų įrašą, kurio komentaruose - daugybė kitų atvirų išpažinčių ir palaikančių partnerių, kuriuos, deja, ne visoms pasiseka sutikti. Tai kaip gi su tais partneriais?
Pas Daiva Žeimytė-Bilienė (kuri sugalvojo šią grotažymę) sienoje išsivystė vertinga diskusija, kur Diana Šlapikaitė (ačiū jai) užrodė svarbų tyrimą (jei teisingai radau, tai jų buvo net ne vienas, pvz. Jill E. Yavorsky, 2015 m. JAV), pagal kurį paaiškėjo, kad tėvai nepaisant to, kad nevienodai prisideda prie vaikų ir namų ruošos, tačiau abudu vertina savo indėlį kaip didelį, nes abu jaučiasi pavargę ir nieko nespėjantys. Todėl taip gaunasi, kad jei moteris pasiskundžia, kad ji pervargo, jos partneris gali priimti tai kaip priekaištą ir visai nuoširdžiai manyti, kad jis irgi lygiai taip pat pavargęs ir visko daug daro, nors objektyviai išmatavus paaiškėja, kad daug mažiau. Diana gerai pastebėjo, kad tuomet jei vienas kitam pradedami reikšti kaltinimai, atsiranda susvetimėjimas ir dar labiau pritrūksta palaikymo. Iš statistikos žinom, kad kas antra santuoka subyra, neretai būtent po vaikų išbandymo, tad sunkiausiu gyvenime metu dar ant sprando užsikaria ir skyrybos (been there, done that).
Vis dėlto pas Giedrių tarp komentuojančių pašnekovų įstrigo ir kitoks vyrų požiūris, kad vis dėlto yra įmanoma ambicijas ir matavimąsi, kas daugiau padarė, padėti į šalį. Dmitry Berlinsky rašo: "vyrams kuriems teko atsisveikinti su savo vaikų motina. Pailsėjusi mama, yra didžiausia dovana tavo vaikui. Tu gali tos mamos nemylėt, ta mama gali neleist tau tavo vaiko matyt. Tai nesvarbu. Svarbu pasirūpinti jais, tiek kiek gali. (...) Tie atvejai kai šeima yra laiminga kol vaikai auga tai yra stebuklas. Patirti tą stebuklą nėra būtinybė, būtinybė yra saugumas, galimybė oriai gyventi, visą kitą yra tiesiog malonu turėt".
Tai skaitant net ir nesuvokiamai baisios tragedijos fone gimsta viltis. Galbūt kaip visuomenė kažkada išaugsime iš stereotipų, paniekos, institucinio abejingumo. Ir tuomet iki to paskutinio depresijos laiptelio upės gelmėje galbūt nei vienai nebeteks, praradus viltį ir minčių skaidrumą, eiti.
