Jau praūžus NATO renginiams noriu nusikelti maždaug savaitę į praeitį, kaip tik tą patį vakarą po Vilnius Pride šventės, kuomet užtaikiau ant labai netikusio pavėžėjo. Ekrane sužibo lietuviškas vardas, „kaip reta“, dar spėjau pagalvoti, ir labai greitai pasigailėjau – per vos dešimt minučių kelionės išgirdau dalykų, kuriuos, kaip man atrodė, sugeba generuoti vien feikiniai trolių botų akauntai. Deja. Apie savo trumpą kelionę po dezinfo sapaliones jums papasakosiu ir paanalizuosiu ją kaip iškalbingą pavyzdį. Deja, bet lietuvišku vardu ir be jokio akcento kalbantį „russkij mir“ pavyzdį, kuriam net nereikėjo specialiai kažkur skambinti.
Taigi. Kelionė prasidėjo lyg niekur nieko – vairuotojas mandagiai pasisveikino, pasitikslino kelionės tikslą, pajudam iš vienos miesto centro pusės į kitą, atstumas neilgas, pravažiuojam skubančius paskutinius prieššventinius naktinius kelių remontus.
– Kažin, ar suspės iki NATO suvažiavimo čia viską laiku pabaigti?, – kol vairuotojas apvažinėja kliūtis, pakomentuoju kaip kokia bumbeklė, nes išties neramu buvo.
– Suspės, kurgi ne – turi suspėti, – nuramina mane žmogus už vairo, aš net apsidžiaugiu, kad taip užtikrintai, išties, gi nėra ko dvejoti.
Bet ramybė apgaulinga. Po neilgos pauzės, kad jau buvo prakalbintas, vairuotojas mesteli mintį:
„Nežinau kaip jums, bet man tai atrodo, kad kur tik Amerika, ten iš paskos vien karai ir iškrypimai.“
Obana. Supratau, kad papuoliau. Pirmas sakinys ir full house startinė pozicija. Galima pradėti skaičiuoti:
1) pirmas punktas: Amerika+karai+iškrypimai, viskas viename. Taip nubrėžiamos teiginių linijos ir į tris žodžius sutalpinamas pagrindinis Kremliaus ruporų naratyvas.
Vedama sportinio smalsumo tęsiu pokalbį. Aiškumo dėlei tekste mano žodžiai atskirti brūkšniu, o vairuotojėlio – kabutėse:
– Na kad man atrodo kaip tik priešingai, kur tik Rusija – ten visur problemos, – bandau paprieštarauti.
Štai čia pasipylė visi kiti dezinformacijos punktai paeiliui, važiuojam.
2) „Na va, ką padaro propaganda – taip yra tyčia daroma, jei daug kartų pakartosi, tai žmonės galiausiai patikės jiems įbrukta pozicija, kad taip manytų“ – vatnikas už vairo iškart apkaltina oponentus tuo, kuo pats yra įtikėjęs, tęsia toliau:
3) „o aš tai ne šiaip kalbu, aš tai remiuosi faktais“. Va taip va. Žmogus dirba pavėžėju ir žino visus faktus.
4) „Bet iš tikrųjų tai pažiūrėkit, ką JAV padarė Irake, kur nebuvo jokio cheminio ginklo – kiek žmonių žuvo“. Dar viena žanro klasika. Kai tik paklausi bet kurio random vatniko apie Rusijos nusikaltimus, atsakymas bus „whatabout JAV Irake“. Labai puikiai tam tinkantis istorinis įvykis, nes prieš karą Irake didžioji dalis Europos išties protestavo, pati 2004-ais metais gyvai mačiau eiseną Paryžiuje, kur pirmą kartą gyvenime išvien žygiavo ir kairieji, ir dešinieji, tik vieni pradžioje, kiti – pabaigoje, kad nesusimuštų tarpusavy dėl kitų klausimų.
Apie Irako karo subtilybes ir 9/11 nesiveliu, bandau grąžinti pokalbį ant Marijos žemės:
– Bet aš turiu minty Lietuvą ir mūsų istoriją, kurį amžių bepaimtumėm, carinė, imperinė ir sovietinė Rusija mums pridarė bėdų, – įsiterpiu ir žiūriu, kas bus.
5) „Čia tokį mums nori tyčia aukos vaidmenį įkalti, kad amžinai esame auka. Čia aukos mentalitetas taip mąstyti. Nes tada esam nekalti, kad prastai gynėmės, bet esam auka, mus užpuolė“.
Čia, dėmesio, du viename: taip pašnekovas man leidžia suprasti, kad apie Rusijos skriaudą Lietuvai diskusijoje kalbėti nepavyks, nes tai „aukos mentalitetas“, kuriuo ką tik buvau apvadinta. Antras kabliukas tame pačiame sakinyje, kad vis dėlto ta „auka pati kalta“ ir, suprask, nereikia čia visų istorinių skriaudų versti ant rusų, čia lietuviai patys nevykėliai.
Tarp kitko, atkreipkit dėmesį į panašumą menkinant smurto šeimoje aukas (kurias ta pati Kremliaus propaganda mėgsta neigti, Rusijoje oficialiai už smurtą šeimoje net nebebaudžia bei visaip demonizuoja kovai su smurtu skirtas priemones). Ten naudojama tokia pati konstrukcija: a) esą tik aukos mentaliteto žmonės tampa aukomis, b) be to pačios prisiprašo, nes jei gavo, vadinasi, buvo už ką ir c) nemoka apsiginti, nes kodėl anksčiau neišsiskyrė, kam tiek kentėjo ir t.t. Apie Lietuvą dezinfo apologetai irgi mėgsta sakyti esą „kur jūs buvot iki Perestroikos“, norėdami sumenkinti kovos už laisvę nuopelnus ir faktus, kad ta kova, net ir numalšinus ginkluotą pasipriešinimą, visą laiką tęsėsi – per pogrindinę spaudą, pavienius asmenis, šeimų atmintį iki pat R. Kalantos aukos ar A. Terlecko„45 pabaltijiečių memorandumo“, kuris buvo pradėtas rengti daugiau nei 5 metai prieš Perestroiką. Bet priešams būtina visa tai menkinti.
Grįžkim į automobilį, kur mane jau tuoj suvimdys, ir tikrai ne nuo supimo, bet smalsumas veda toliau, ką į tai atsakys:
– Bet Ukrainą tai Rusija gi užpuolė, ar ne taip?
6) Dabar atsilošit, ką išgirsit iš vatnikinio varuotojo: „Tai propaganda taip nori, kad visi manytų. Iš tiesų tai dvi kariuomenės stovėjo prie sienos ir abi buvo pasiruošusios pulti. Rusija tiesiog sudavė prevencinį ginamąjį smūgį, nes neturėjo kito pasirinkimo. Ir tas smūgis iš tiesų padėjo išgelbėti ne vieną dešimtį gyvybių Donbase, į kurias ukrainiečiai buvo nusitaikę. Tik niekas nenori leisti jums to žinoti“.
Va čia tai bent! Prevencinis ginamasis smūgis, my ass! Vairuotojas tęsia ilgą monologą:
7) „Ukrainiečių tik aišku gaila. Nes Rusija tai kovoja su NATO, o ukrainiečiai galvoja, kad jie kovoja prieš Rusiją. Ir jei vakariečiai netiektų ginklų, tai seniai viskas būtų pasibaigę, nereikėtų tiek aukų.“
Šitą naratyvą visi aiškiai esate girdėję, ir ne kartą, ypač tarp snobavotų „intelektualų“ ir vakariečių pacifistų, kuriems reikia, matai, taikos – kitaip sakant, atiduoti Rusijai ko ana prašo, leisti šeimininkauti užimtose (ir pageidaujamose) teritorijose. Ne, apie Bučą, Mariupolį ir kitus užimtų miestų „valymus“ kaip tokios „taikos“ rezultatą tokie pezėtojai nėra girdėję. Kadais man vienas atitinkamas nuo proto nušokęs marokietis aiškino, kad visi tie žiaurumai yra melas.
8) Bet vairuotojo monologas nesibaigia: „Nes vis tiek aišku, kaip viskas baigsis ir kad Rusija laimės. Ji gi galinga valstybė, turinti atominį ginklą“.
Ok, čia aš pradedu vatnikėlį suprasti, anas gi apsukrus, jau nusprendęs, kuri pusė laimės ir jai iš anksto apdairiai pasidavęs. Galvoju, žmogus gal morališkai dar nežlugęs, tik prigąsdintas, bandau išsiaiškinti:
– Bet juk tai neturėtų būti puolamasis ginklas?
9) „O ką, „netyčia“ nukris, kaip JAV ant Hirošimos „netyčia“ numetė.“
Aišku, vis dėlto degradavęs. „Netyčia“ jam atrodo legitimu, nes, vėl – whatabout JAV, ir dar pakiša akivaizdų istorinį melą, nes už abi branduolines galvutes II pasaulinio karo metu buvo oficialiai prisiimta atsakomybė, o ne „netyčia“. Bet taip yra gudriai sulyginami atviri kariniai veiksmai su karo menkystų vykdomais „ne mes“, „ne mūsų“, arba jau kai visai uodega dega – „netyčia“ atliktais karo nusikaltimais. Esą čia tas pats. Nors taip nėra, tame ir esmė.
Bet menkystos taip supranta stiprybę – esą jei negali padaryti tyčia, tai padarys „netyčia“, nes jiems viskas leidžiama ir dėl to jie, matai, visagaliai.
Ačiū dievui, pasiekėme kelionės tašką, nes jau ne tik nejaukiai, bet ir nesaugiai jaučiausi.
– Tikėkimės tik vieno, kad nenumes. Čia sustokit, – lipu iš seno Prius‘o ir paskubintu žingsniu dingstu neapšviestame Naujamiesčio kieme.
Dar kelias dienas teko nešiotis kartėlio jausmą, nepykit, kad pasidalinau. Bet šis trumpas, nė dešimtiems minučių netrukęs pokalbis ir pasikėlus vairuotojėlio laikysena išduoda ir priežastis, kodėl tokiems kolaborantams paranku laikytis šitų blėnių:
- Taip ans palaiko savo teisumo jausmą, „vienas prieš sistemą“;
- Gauna vatnikų bendraminčių bendruomenę, kurioje patogiai jaučiasi;
- Jaučiasi visažinis, kuris esą žino daugiau – visas karines paslaptis, kurias gi visokie BBC ir CNN nuo mūsų slepia,
- Palaiko galios įspūdį, prie kurio ir pats prisišliejęs, nes „niekas nenugalės“,
- Gauna tokį passive aggressive pasitenkinimą, kone kiekviename sakinyje vis sumenkindamas pašnekovą, jo žinias ir pažiūras.
Pabaigoje tokio jau tikrai ilgo teksto – šita kelionė iliustruoja ir tai, dėl ko manau, kad neverta skambinėti ruzijanams. Nes arba išgirsit keiksmus, arba analogiškus punktus, arba žmonės bijos pasiklausomų pokalbių ir padės ragelį. Ne per vieną dieną tokios gyvatės sulenda smegenuosna, ne per vieną pokalbį juos iš ten iškrapštyt. Nusikaltimus stabdo ne atkalbinėjimai, o visų pirma – bausmės neišvengiamumas. Ir šitą istorinę klaidą mūsų kartai reikia ištaisyt. Tuomet ir visokie menkystos prisitaikėliai kaip kokios hienos aplink piktą nusususį dėdę, išsilakstys šalin.
