Šiandien stovėjau prie mokyklos tvoros po gelstančiais lapais, kiek toliau nuo gatvės, kur palikau automobilį ir viduj vyresnėlį, įnikusį klausytis podkasto. Ką tik valgėm pyragėlius ir gėrėm kakavą, o dabar beliko sulaukti mažojo, vis dar bėgiojančio stadione paskui kamuolį. Štai, jis ten, dabar veda į priekį, dabar stoviniuoja krašte, vėl bėga. Batų kulnai nejučia susmenga į juodą žemę po medžiais, taip galėčiau stovėti per amžius. Nes štai, ji čia, ta laimė, ji dabar, prie žalios tvoros ir prie tuštėjančios mokyklos, žvelgia į raudonus garuojančius vaikų žandus, šiek tiek dabar susiginčijusius dėl kamuolio.
Dar pastovėjau, kol komandos suplojo rankomis ir mažasis pamatė mane, visas laimingas, kad jį stebėjau. Ėjo tyliai šypsodamas kitapus tvoros iki vartų, ir aš ėjau, visą laiką į jį žiūrėdama, net pro krūmus, nes žinau, kad jis ten eina mano žingsnio greičiu. Paskui jis klausinės manęs, ar mačiau tą ir aną, ar pastebėjau, kaip atėmė kamuolį, kaip veržės į priekį. Viską mačiau.
Tada grįžtam namo, ne tiek daug laiko ir ateis į svečius mūsų auklytė. Dar spėju užkaist makaronus ir pasišildyti ryžius. Turėjom eiti vakare su draugėm, tik jos negalėjo, todėl susikraunu pundus su kompiuteriu ir knygomis – nes juk kas gali būti geriau penktadienio vakarą už kelias ramias valandas darbo.
Palieku auklytę, pasiimu pundus ir savo lauknešėlį ryžių, žingsniuoju geltonų lapų gatve iki tuščio draugo buto – jo nėra namie, užtat yra daug tylos ir didelis darbo stalas, kaip tik man šiam vakarui.
Tie namai visada tylūs. Sukapoju ryžius, išmaukiu stiklinę vandens, tempiu krepšius į darbo kambarį. Aš jį būčiau visai ne taip apstačiusi – būtų kaip pas mane namie – nuo lubų iki apačios vien lentynos knygų, o kur ne knygos – ten stirtos žaislų. Uždegu šviesą ir taip netyčia, pataisiusi vieną pagalvėlę ant kušetės, prisėdu. Taip grynai tik tam, kad pažiūrėčiau, kaip kambarys atrodo iš tos perspektyvos, nuo sofos. Tik ups... Pabundu, giliai sutemę, liko 15 min iki sutartos valandos paleisti auklytę namo.
Susirenku krepšius, net nepradarytus, einu geltonais klevo lapais namo. Gi penktadienis, dar ką nors nuveiksim, ilgai nemiegosim ir aš neskubinsiu, nes jau kaip ir išsimiegojau. Lapai blizga nuo gatvės žibintų, o aš pasiilgau nenuoramų. Jie ten – anapus tujų, už lango, o aš žiūriu, sustojusi prie namo tvoros, ir vis negaliu pajudėti. Nes ji čia, laimė, ji čia, ji dabar. Ji ten stovi, kur aš, žiūrėdama iš tolo į geltoną it lapai užuolaidą, du vaikus ir dar vieną naglą katiną ant palangės.
Nežinojau daugiau, kaip sustabdyti tą laiką, tai sakiau, kad bent jau užrašysiu...
Comentários