Ši vaikų atostogų savaitė ir Vėlinių ramybė buvo reikalinga ir suaugusiems, ar ne? Paatvirausiu, kaip aš gydžiausi pervargimą. Pamenat, prieš kurį laiką labai gailiai bėdavojau visam feisbukui, koks aš nabagas darboholikas, aišku, pati kalta, „žinojau, žinojau“, bet žmonės guodė, drąsino ir dalinosi panašiomis istorijomis. Ir ačiū dievui, nes kaip nekalbėdamas apie bėdą ją imsi spręsti?
Bėda popsinė. Pernai vasarą kai su vaikais skridom į Paryžių, tai visas oro uosto žurnalų kioskas mirgėjo identiškais viršeliais – nesvarbu, ar leidinys apie sveikatą, psichologiją, filosofiją, mokslo populiarinimą, moterims, vyrams, apie keliones ar net apie maistą – visi rėkte rėkė apie šio amžiaus nuovargio epidemiją, kaip atstatyti jėgas, kokios geriausios poilsio idėjos ir energijos receptai.
Lietuvoje ko gero populiauriausia knyga šia tema tapo Byung-Chul Han „Nuovargio visuomenė“ (leidykla „Kitos knygos“). Ją perskaičiau tą patį savaitgalį, kai vyko knygų mugė, bet aptarimą atsidėjau ilgiau apgalvoti, susigulėti. Knyga puiki – visų pirma tai ne populiariosios psichologijos, ne receptų, o filosofijos veikalas, tačiau (pasistengus) paskaitomas ir platesnei publikai. Antra – yra su kuo sutikti ir su kuo pasiginčyti, kur nustebti ir kur pripažinti tai, kas akivaizdu, tik nepastebime.
Man pačiai kelios mintys suteikė spyrio efektą ir pastatė į vietą. Ir padėjo prisiminti, kad gi tą patį jau man buvo sakiusi ir mano psichologė. Ir net namiškiai sakė. Na bet tenka išgirst kelis kartus, kol „daeina“:
Kad darboholizmas yra priklausomybė, kaip koks alkoholizmas, nes padeda bėgti nuo gyvenimo, nuo asmeninių tikslų ir net nuo santykių, nes juk „nėra kada, aš dirbu“. Galiausiai tai virsta būdu sabotuoti net trokštamus pasiekimus – negaliu, nes pavargau, negaliu, nes neturiu laiko, nes gi dirbu gi nu. Tai pasiteisinimas viskam.
Kita dar nemalonesnė mintis – kad darboholizmas turi savyje narciziškumo. Šitas buvo ouč. Nes iš tiesų, kas tu toks, kad manaisi galintis nuveikti kelių žmonių darbus, nugyventi kelis gyvenimus? Kiti negali, o tu tai jau sugebėsi? Ane? Visus aplenksi ir nieko dėl to neprarasi? Anaiptol. Už kiekvieno pasiekimo (medalių, diplomų ar tiesiog uždirbtų pajamų) slypi tikroji jų kaina – jėgų, motyvacijos, sveikatos praradimas, eižėjantys santykiai su vaikais ir kitais artimaisiais. Apie tai žmonės nelinkę pasakoti ir net garsenybių apie tai per interviu niekas neklausinėja.
Psichologė sakė ta patį. Ji sakė, jei kažkur per daug apsiimu – tai kitur prarandu. Ir kad nuo mano persidirbimo kenčia namiškiai – matydami perkarusią mamą jie tikrai nebus įkvėpti imtis veiklos ir patys nuolat jausis pavargę, nuovargis tvyros ore. Taip ir buvo.
Be puikios knygos, vožiančios uodegon, nuovargį įveikinėti (ir tas kelias tęstinis) padėjo ir kiti dalykai. Tad galiu jau nueito kelio receptus paviešinti:
1. Nusistatyti griežtas nedarbo valandas. Jei nespėjai iki kažkelintos vakaro, viskas, nespėjai, ir nėra jokių pasivijimų naktinėjant.
2. Bent vieną darbo dieną dirbti iš namų, idealiu atveju – net be susitikimų. Tuomet visokius rašymo darbus galima atlikt savo tempu ir gal net nusnūsti poguliuko, kurio prireikia dirbant įtemptą protinį darbą.
3. Palikti laiko pusryčiams. Jei reikia – anksčiau atsikelti, jei įmanoma – padėlioti paskaitas ar veiklas ne nuo pat ankstyvo ryto, kad būtų bent koks pusvalandis ramiai su kava, sumuštiniu ar spurga (čia perkeltine prasme, ne mitybos) – pasilepinti, pasirūpinti savimi. Vis dar ne kasdien pavyksta, bet sėkmės atveju visa diena geresnė.
4. Aprėpiamas „to do list“, kuriame – vienas būtinas tos dienos darbas, dar du pageidautini (tai jau iš viso trys) ir viskas. Paskaitos ir susitikimai ir kiti tvarkaraščiai nesiskaito, čia aš apie tuos darbus, kur reikia imt ir padaryt.
5. Jaučiant nuovargį verta nueiti ir pas gydytoją, nes maža ką. Gali būti, kad trūksta vitamino D (jo visiems trūksta), geležies, gal dar patars kokių papildų reikia ar nereikia. Arba bent nuramins, kad nieko rimto nėra.
6. Labai griežta miego higiena – man tai minimum 8 valandos. Verkiant – bent jau septynios. Nes žinau, kad jeigu miegosiu po mažiau, tai jėgos eis į minusą ir tapsiu zombiu, o to nenoriu. Yra garsenybių, kurie giriasi, kad miego po šešias ir nieko, na tai sėkmės, mane dėl per mažo miego gali ir į ligoninę išvežt, nerizikuosiu.
7. Prieš miegą – ne telefonas, o popierinė knyga. Taip pat nusistačiau bent vieną valandą vakare rašymui – visokiam, asmeniniam, moksliniam, terapiniam, publicistiniam (kurį laikau pašaukimo ir įkvėpimo veikla, o ne darbu) – tiesiog tai yra mano valanda, atribota nuo kitų veiklų. Žiūrėsiu, kiek veiks. Julia Cameron skatina rytines rašymo valandas – man padėjo tik vasarą, bet darbo sezono metu – vakarais.
8. Nepamiršti gerti vandens, valgyti bent vieną pilnavertį valgymą (neskaitant pusryčių).
9. Namų tvarkymosi neužleisti ir nedaryti po labai daug, po kampuką kasdien. Bet čia labiausiai padėjo ne valia, ne saviplaka, o tiesiog nauji malonūs ir erdvūs namai – pasirodo, kad kai pačiai labai faina ten, kur gyveni, tai nebereikia prisivertinėti tvarkyti, tiesiog tai tapo malonumu. Nes kai yra daug vietos, tai niekas nesimėto. O aš tiek metų plakiau save, kad esu netvarkinga, nors iš tiesų, pasirodo, tiesiog gyvenau nepatogiame bute.
10. Tausojantis laisvalaikis – nedaryti pernelyg varginančių veiklų, po kurių dar papildomai reiktų ilsėtis. Galioja ir kelionėms.
11. Daugiau laiko nieko neveikimui be jokios savigraužos. Gali būti laikas, kurį paskiriu juokingiems reels‘ams, ir tiesiog leidžiu sau jį pasidovanoti.
12. Minimalizmas – kuo mažiau daiktų ant paviršių, mažiau nereikalingų rūbų ar baldų – juos išdalinu ir išdovanoju, nes neturiu jėgų pardavinėti. Tikiu, kad dosnumas vis tiek grįžta. O prikaupti nenaudojami daiktai slegia. Buvo mokslinis tyrimas, kaip mamų depresijos viena iš dedamųjų yra jų apkuisti namai, kurių nebeturi jėgų susitvarkyti. Ir žodžiai „nesiparink dėl tos netvarkos“ nepadeda, nes ji bado akis ir dar labiau vargina. Todėl jei norit padėt žmogui depresijoje – padovanokit generalinį valymą, patys ar per firmą, tai bus daug geriau nei paguodos žodžiai.
UPDATE: papildau naujais punktais pagal pasiūlymus FB komentaruose, labai gerus:
13. Įvairios procedūros voniose, įskaitant aromatus ir net knygas (ačiū Marijai ir Aleksandrai).
14. Taisyklė sakyti "ne" naujiems projektams, kol iš esamų nieko neišbraukei (ačiū Agnei).
15. Fizinis aktyvumas - kūnui ir sielai (ačiū Rimantai).
ir dar daugiau idėjų - sekit komentarus, net susikonspektavau.
Sakysit, kad čia tinginuko sąrašėlis, ir tokio lepūnėlio net į darbą nepriimtumėt. Na bet o ką, jei tai yra super-achiever‘io sąrašėlis, tokio, kuris „Nuovargio visuomenės“ principu pats sau pats didžiausias prievaizdas ir vos nuo to galo negavo, ale išgyveno. Galbūt jei prie pasiekimų kulto pridėtume kokybišką poilsį kaip labai rimtą laimėjimą, galbūt tuomet visuomenės paveikslas imtų keistis. Nes prabanga gi ne auksinis laikrodis, prabanga – turėti tą pusdienį oriam nieko neveikimui, prabanga ilsėtis tiek, kol iš lovos pakelia energija ir entuziazmas, o ne autopilotas ir būtinybė.
PS: nuotraukose – namų darbo stalo evoliucija įvairiais gyvenimo etapais, kai kurie iš jų buvo itin sunkūs, dabar – pats šviesiausias.
Comments