Kažkurią čia dieną prieš miegą toks užėjo slogutis ir noras pagailėti savęs. Ir esmės dėl to, kad vaikų gaila, kai jie kenčia dėl mokyklos, tai ir savęs pagailėjau. Toks jausmas, prisimenant mokyklą, kad tave iš tiesų apgavo. Sakė: mokykis stropiai, daryk viską, ko reikalauja, paklusniai, visus namų darbus, ir bus tada gerai – sėkmė ir laimė gyvenime garantuota. Kitaip eisi gatvių šluoti (lyg tai nebūtų pagarbos vertas darbas). Bet išmokino mano jau anksčiau minėto perfekcionizmo, biurokratizmo, persidirbimo ir demotyvacijos.
Didžiausia nuoskauda išlikusi dėl namų darbų (beee). Nes aš buvau prie pirmūnų, nors ir ne pačių stropiausių (padaryti užduotį per pertrauką buvo visai norma), bet tikrai stengiausi laikytis visų reikalavimų. Ir šiandien tai atsimenu kaip amžiną sėdėjimą iki išnaktų. Kaip amžiną miego trūkumą, kaip nuolatinį sąžinės kirminą, kai negali džiaugtis gyvenimu, nes dar namų darbų nepadarei. Kaip amžiną konfliktą su būreliais (kurių aš lankiau daug, nes man viskas buvo įdomu) – jei kažkuo domiesi, tai nespėsi daryti to, kas būtina, bet nuobodu. Iš esmės kažkuom domėtis buvo blogai, nes trukdo mokslams.
Kad išeičiau iš savigailos uždaro rato, pabandžiau įsivaizduoti, o kokios gi mokyklos aš kaip vaikas būčiau norėjusi? Kad nesijausčiau anuomet apgauta ar apiplėšta miego, jėgų ir noro kažką veikti sąskaita?
- Norėčiau mokyklos be namų darbų, arba su labai minimaliais, kai reikia pasikartoti prieš kontrolinį, perskaityti knygą, atlikti kokį tęstinį projektą. Bet ne tokiais, kai namie darai tas pačias užduotis, kurias darei klasėje, ir net ne tam, kad išsiaiškintum, o kad tiesiog būtų padaryta ir niekas nekibtų. Kas įdomiausia – kad yra šalių, kur nėra namų darbų. Tarkim Suomija. Arba prancūzai padaro namų darbus popietinėje grupėje, toje pačioje mokykloje, su budinčio pedagogo ar bibliotekininko pagalba. Tai toks kaip pamokų laikas, bet savarankiško darbo, savu tempu, su daugiau ar mažiau pagalbos.
- Norėčiau mokyklos, kuri prasideda kokią 9-10 val. Durys galėtų būti atviros nors ir nuo 7 (kieno tėvams kitaip neišeina), su budinčiais pedagogais, biblioteka, pusryčiais valgykloje ir t.t., bet rimtos pamokos galėtų prasidėti nu bent jau ne vėliau nei 9h. Nes 8h val. ryto aš būdavau zombiukas ir mano vaikai irgi. Jie ryte net nenori valgyti taip anksti, tad ką ten kalbėti apie sveikus pusryčius ir nusiteikimą darbui.
- Norėčiau mokyklos, kur per pietus yra laiko pavalgyti neskubant, o ne ryjant kotletą nekramčius.
- Norėčiau mokyklos, kur nebūna 7 pamokų, arba jei ir būna, tai paįvairintos tarp protinės ir meninės veiklos, o ne vien sudėtingi dalykai iš eilės.
- Norėčiau mokyklos, kur fizinis lavinimas kažkaip darniau įsipaišo į pamokų tvarkaraštį, kur nereikia galvotrūkčiais persirenginėti pirmyn-atgal ir po to visam sukaitusiam eiti rašyti kokio matematikos kontrolinio. Bent jau dvi pamokos iš eilės, skirtos fiziniui, labai padėtų viską suspėti.
- Norėčiau mokyklos be fizinių normatyvų. Mano laikais tokie buvo, toks patyčių šou, bet ir dabar irgi vienur kitur dar tenka išgirsti.
- Norėčiau mokyklos su didele biblioteka-skaitykla, kur galima būti dažnai ir daug. Taip yra padaryta Panevėžio raj. Velžio gimnazijoje – ten skaitykla įrengta mokyklos fojė, kur visi praleidžia daugiausia laiko, o ne kažkur už trijų koridorių ir amžinai užrakintom durim.
- Norėčiau erdvės mokykloje, kur galima saugiai bėgioti per pertraukas. Vaikai yra judrūs ir lakstyti bei šaukti, ypač pradinėse klasėse, buvo gyvybiškai svarbus poreikis, tik jis baigdavosi arba barimu, arba traumomis. Kažkoks maniežo tipo dūkimui skirtas paviljonas judrioms pertraukoms būtų jėga. Kai nelyja tai galėtų būti lauke.
- Norėčiau mokyklos, kur būreliai yra palaikomi ir skatinami. O ne pastabos, kad „jau per tą sportą/dailę/muziką tai pamokoms nepasiruošia, vai vai“.
- Norėčiau mokyklos, kur vyresnėse klasėse supažindintų su profesijomis, nes tiesą sakant stojant sunku buvo įsivaizduoti, ką tokio veikia ir iš ko gyvena tie, kurie baigia filologiją ar filosofiją, ar psichologiją ir pan. Eina paskui mokytis normalaus amato, ar kaip?
- Norėčiau mokyklos, kur skaitymas yra reklamuojamas ir motyvuojamas, o ne baudžiamas kaip prievolė, kur mažiau skaitančiam vaikui taip atsirūgsta, kad namie jau niekaip nebesiseka jo paskatinti. Bausmės už neperskaitytas knygas dar nė vieno vaiko neišmokė mylėti knygų, įtikinkit mane priešingai.
- Norėčiau mokyklos, kur nėra tikimasi, kad tėvai užglaistys visas mokymosi spragas. Čia su saviškiu vienu vargstu – to bendro laiko po visų darbų/parduotuvių/vakarienių lieka realiai vos valanda-dvi per dieną, ir jei tą laiką skiriu raginti ruošti namų darbus, tai vaikas pyksta ir taip genda nuotaika, ir ryšio su vaiku nebelieka – tą patyrėm labai skaudžiai per karantiną ir nenoriu lipti ant grėblio vėl. Manęs tėvams mokinti nereikėjo, dariau viską pati. Bet tiems vaikams, kuriems reikia, galėtų padėti specialistai. Juos vadiname korepetitoriais, bet ar jie galėtų dirbti mokykloje ir visiems, kam reikia, padėti po pamokų įprastai, o ne privačiai? Ne tik spec. poreikių vaikams, bet visiems, kam tik atsiranda poreikis.
- Norėčiau mokyklos, kur tokia DIY erdvė (kaip yra Mažvydo bibliotekoje), aka darbų kabinetas, yra atvira visiems ir visada, ne tik per darbų pamokas. Pvz. nori pasidaryti pieštukinę iš kaštonų – eini ir darai. Nori po pamokų pasilikti ir pasisiūti suknelę - lieki ir eksperimentuoji. Nori padaryti šeimynai dovanų 3d printed kalėdinių žaisliukų - na tai lieki mokykloj ir žaidi su printeriu.
- Norėčiau mokyklos su stovyklomis pradinukams (ir vyresniems) visą vasarą, ne tik birželį ir ne tik patiems mažiausiems. Tokias dabar turi tik privačios mokyklos, o valstybinėse tėvai kažkokiu stebuklingu būdu turi tiek atostogų, kiek vaikai, kad juos galėtų prižiūrėti. Galėtų būti net mokamos (ir kompensuojamos remtinoms šeimoms), bet kad būtų. (nu, šito būdamas vaikas tikrai nenorėjau, bet čia mamos svajonė). Galėtų būti nebūtinai mokyklos erdvėse.
KAS IŠ TO? Galiausiai, reziumuojant mano paskyroje Facebook kilusias gausias diskusijas su daugybe smagių idėjų ir kritikos, galima išskirti kelis pastebėjimus:
- tokių mokyklų Lietuvoje yra, ir ne viena, tik kad jos privačios. Čia įdomu būtų palyginti biudžetus (privačių ir valstybinių) ir iš to matytume arba a) kiek lėšų trūksta, kad švietimas pasiektų norimą vaizdą, arba b) gal net paaiškėtų, kad biudžetas ne tiek daug ir skiriasi, tik kitaip tvarkomasi ir prioritetai kitokie, nes kai nori būti vaikams ir tėvams patraukli mokykla, už kurią verta visai nemažai mokėti, o ne pats sau ponas, tai kitaip žiūri į kasdieninius dalykus.
- nemažai išvardintų dalykų įgyvendinti nereikia nei perrašinėti strategijų nei pilti betono - iš principo viskas pagerėtų jei būtų daugiau personalo pajėgumų - papildomi budintys pedagogai, laisvesni tvarkaraščiai ir pan.
- pavėlinti pirmą pamoką (arba pridėti nulinę neprivalomą) ir padaryti fizinio pamokas visada dvi iš eilės išvis (beveik) nieko nekainuoja (tik papildomas valandas), tik reikia noro ir pagalvoti apie vaikų gerovę, kad jie spėtų išsimiegoti, namie papusryčiauti, po fizinio nusiprausti duše ir atgauti kvapą, fizinio pamoką pradėti nuo lėto apšilimo, o ne iškart žaist kašę.
- mokytojai, pasirodo, išvardintiems dalykams priešinasi, nes bijo, kad jiems visa tai užkraus ant pečių ir pridės papildomo krūvio, kurio jau ir dabar neįmanoma patempti. Mokytojai turėtų ne priešintis geriems dalykams, o reikalauti deramų resursų - pakankamai žmonių, pakankamai apmokamų valandų, pakankamai priemonių ir pritaikytų patalpų ir t.t.
- namų darbai iš principo nebūtų blogai, tik svarbu kokie jie ir kada jiems numatytas laikas. Idealu, jei vaikas galėtų juos atlikti su konsultantų pagalba dar mokykloje, o namo grįžti (ar į būrelius išskubėti) jau atsipalaidavęs ir viską padaręs. Ir su tėvais namie tada kurtų draugišką ryšį, turiningą laisvalaikį, o ne girdėtų žudantį "ar padarei namų darbus?".
- dalis komentatorių vaikui palankių mokyklų nenori (kaip dalis tėvų mokyklose yra nubalsavę už pamokas nuo 8, o ne nuo 9 val.), nes tegu kenčia taip, kaip mes kentėjom ir esą nereikia ten tų nevykėlių, kuriems nesiseka, tempti už ausų. Taip visuomenė praranda daugybę jaunų gabių žmonių ir galvoja, kad gabus/stiprus vaikas tai yra stropus ir paklusnus vaikas (kas nėra tiesa).
Tokia kaip ir išvada gaunasi, kad kiekvienas už save, o švietime neverta tikėtis kažkokių greitų pokyčių paprastuose dalykuose, nes reikia perrašinėti strategijas.
