Ligas reikia pradėti gydyti nuo jų pripažinimo. Kaip atpažinti antisemitą? Ir dar liūdniau – kaip pripažinti, kad tokios pažiūros nesvetimos artimam žmogui, kurio lyg ir nenorėtum įžeisti, susipykti, tačiau kažkaip atsargiai paskatinti susimąstyti? Nutariau išvardinti visas klišines frazes, kurias žmonės nesigėdija vardinti komentaruose ir diskusijose, o paskui lyg niekur nieko aiškina, kad jie jokie ne antisemitai ir tu pats esi akiplėša jeigu juos taip pavadinai.
Bruožų rinkinys autentiškas, surinktas iš komentarų interneto platybėse. Visiems šiems komentarams būdingas klaidingas argumentavimas: asmeniškumai, nušokimas nuo temos, vienos konkrečios situacijos generalizavimas iki taisyklės ir pan. Ir taip pat visi šio tipo pasisakymai būdingi kartais net ir nesąmoningiems antisemitams, o taip pat ir kito pobūdžio neapykantai bei stereotipizacijai: rasizmui, ksenofobijai, homofobijai, moterų teisių neigimui – you name it.
Taigi, antisemitais gali drąsiai vadintis visi, kurie sako:
1. „Aš ne antisemitas, BET“ (nes BET paneigia prieš tai ėjusį sakinį ir viskas, kas sakoma toliau, bando tai pagrįsti). Tinka ir „Aš ne rasistas, BET“ ir visi kiti irgi. Australai net sukūrė „I‘m not rasist, but“ judėjimą, kuris per humoro formą bando atkreipti dėmesį į užslėptas rasinės ir tautinės neapykantos apraiškas.
2. Po vieno pasakojimo apie žmogaus močiutę, kuri slėpė žydų šeimą, komentuojanti moteris pareiškė taip: „Partizanus slėpti net ir Merkinėje irgi ne mažiau padoru ir žmoniška...Manau Jūsų Močiutė juos irgi slėpė? Juo labiau, kad Merkinėje ir apie ją laaabai daug partizanų buvo.“ Suprask – jeigu žydus slėpė, o partizanų neslėpė, tai jau abejotino gėrio ta močiutė. Visa argumentavimo klaidų puokštė viename sakinyje: nušokti prie kitos temos (partizanų), sulyginti dvi nelyginamas temas (vieno teroro aukas su kito teroro), supriešinti etninę grupę su ideologine ir civilius su kovotojais (žydai vs. partizanai). Ir paskui komentatorė žinoma gynėsi nesanti antisemitė.
3. „Nu va, lietuviui lentelę nuėmė, o žydui paminklą pastatė“ (čia apie Cohen‘ą). Be komentarų. Ir tas žmogus mano, kad jis nėra antisemitas.
4. „Bet tai tada tokie laikai buvo, visi taip galvojo“ (suprask – jeigu visi, tai tada neva legitimu ir pateisinama)
5. „Ne lygioj vietoj ta neapykanta žydams atsirado“. O taip, ne lygioj vietoj. Žydų adresu progromai vykdavo kiekvienu istorinės nelaimės atveju, kur tik galima būdavo juos apkaltinti: ypatingas žiaurumas pasireiškė suvertus jiems kaltę dėl maro, buvo ir dėl sausrų/liūčių, o didesnių ir mažesnių išpuolių vyko nuolat. Anot istoriko dr. Daliaus Staliūno, „Lietuvoje pogromai vyko mažuose miesteliuose: Dusetose, Linkuvoje, Pašvitinyje ir kituose. Valstiečiai siekė pažeminti žydus, šiek tiek suniokoti jų turtą, bet dažniausiai iš jų nevogė. Tiems žydams, kurie viešai nesirodydavo, fizinis susidorojimas negrėsė. Smurtaujama buvo švenčių dienomis arba sekmadieniais. Dažniausiai pogromai prasidėdavo po pamaldų ir tęsdavosi kelias valandas. XIX a. pabaigoje Lietuvoje įvyko 10 pogromų, tuo tarpu Rusijos imperijoje vien 1905 m. revoliucijos metu jų skaičius galėjo siekti apie 500–600.“ Ar tai parodo, kad buvo už ką? Ne, tai parodo, kad neapykanta gyvavo nuo seno, už nieką ir kartu už viską, dėl ko patys žydai buvo niekuo dėti, išskyrus tai, kad buvo kitokie. Pvz. neapykanta už tai, kad praturtėjo užsiimdami amatais, o gi dirbti žemės jie ir negalėjo, nes buvo draudžiama...
6. „Bet jie vis tiek yra vienintelė tauta pasaulyje, kuri apsiskelbė dievo išrinktąją“. Suprask – už tokį nekuklumą juos ir lupa per amžiaus. Bet iš tiesų tai yra elementari etnocentrizmo forma, būdinga visoms kultūroms, kurios pasaulį matuoja pagal save. Religinėje plotmėje „išrinktosios tautos“ samprata buvo perkelta į „išrinktosios religijos“ (jos laikosi trys pagrindinės monoteistinės religijos) – nes tik tie, kurie tiki teisingai, eis dangun, o kiti – peklon. Pasaulio suvokimo plotmėje iš etnocentrizmo kelnyčių išlipti nesiseka kol kas nei vienai kultūrai, pradedant nuo vakariečių, kurie mano, kad tik Vakarų civilizacija yra progresas, o kokie nors indėnai ar aborigenai su savo šimtmečius gyvenančia sakytine kultūra yra laukiniai. Taip kad žydai – ne vienintelė tauta, pasaulį suprantanti pirmiausia nuo savęs, nėra ko rodyti pirštais.
7. „Tai kas, kad jis padėjo parašą, bet nieko nežudė, nei vieno nenušovė“. Čia argumentas, kurį naudoja žmonės, manydami, kad Holokaustas yra tik gaiduko paspaudimas. Holokaustą Lietuvoje galime skirstyti į keturis etapus: 1) pogromai ir pradinės organizuotos žydų žudynės (1941 m. birželio pabaiga – rugpjūčio vidurys); 2) žydų suvarymas į getus ir „galutinio sprendimo“ įgyvendinimas (1941 m. rugpjūčio vidurys – lapkričio pabaiga); 3) getų merdėjimas ir pavienės žudynės (1941 m. gruodis – 1943 m. kovas); 4) getų naikinimas, žydų žudynės ir išvežimas į koncentracijos stovyklas (1943 m. balandis – 1944 m. liepa) (Vaiseta). Vienu iš ypatumų laikoma tai, kad Lietuvoje nebuvo aiškių ribų tarp trijų holokausto etapų: žydų teisių apribojimo, getų steigimo ir masinių žudynių. Šie etapai buvo tarpusavyje susipynę (Dr. Bubnys). Todėl dalyvavimas Holokauste yra prisidėjimas prie bet kurio iš jo etapų, ne tik prie gaiduko paspaudimo. Dokumentų tvarkymas, transportavimas, turto atėmimas, geto administravimas, laisvės apribojimas, prižiūrėjimas, kad nešiotų žvaigždes – ir visa kita YRA Holokausto dalis.
8. Galima rasti ir daugiau etninei grupei adresuojamų neapykantos pilnų pasisakymų, kuriuos žmonės nesibodi reikšti diskusijose ir komentaruose kaip neva „argumentus“, o paskui lyg niekur nieko sako, kad jokie jie ne antisemitai.
Pabaigai, Amnesty International pateikia patarimų, kaip bendrauti, kai pastebi, kad kažkas iš artimųjų dega neapykanta kuriai nors rasinei, etninei ar religinei grupei. Jų patarimai nemini konkrečiai antisemitizmo, tačiau tikiu, kad gali būti puikiai pritaikomi ir šiai temai.
Labai trumpai, jie pataria:
- Vengti teiginių „tu“ ir labiau pasakoti, kaip „aš“ manau, galvoju, jaučiuosi.
- Pasitikslinti jų poziciją, ar tikrai, sakant, kad „kartais tai, ką garsiai sakome ir ką turime omeny nesutampa“
- Išlaikyti tylų balso toną ar net palaukti pokalbiui mažiau ugningos progos: „tai, ką esi seniau sakęs, man niekaip neišlenda iš galvos, pakalbėkim, ar tikrai taip galvoji“
- Pabandykite paskatinti tą žmogų įsivaizduoti jo nekenčiamos grupės atstovo vietoje.
- Vengti agresyvaus tono jų atžvilgiu ir labiau išsakyti tai, kad jus tai nuliūdino (net jei verta kraujas iš pykčio dėl neteisybės). Nes pajutę agresiją jie tik dar labiau įsikibs savo ir jausis dar labiau teisūs.
- Išklausykite. Jausdami, kad juos išklauso ir stengiasi suprasti, žmonės gali būti labiau linkę pradėti suprasti ir kitą pusę.
- Kebliausia – aiškintis pozicijas internete, nes asmeniniame pokalbyje žmonės paprastai elgiasi mandagiau ir santūriau negu kad atšaus tau pasislėpę už ekranų. Taip kad kartais ignoruoti ir blokuoti yra ne pati blogiausia išeitis.
2019 rugsėjis
Comments