Ar jums taip būna, kad yra kažkas, ką norite/turite padaryti, bet negalite, nes visą laiką kažkas tam trukdo?
Tebūnie tai, ką norite padaryti, yra koks nors darbo arba savanorystės projektas, ne tik iš pareigos, bet ir iš pašaukimo, kuriam teikiate didelę reikšmę ir kur reikia ramiai atsisėst, susikaupt, skirt ne vieną ilgą darbo dieną, bet vietoje to visą laiką kažkas lipa ant galvos: karantininis namų mokymas su pusryčiais/pietum/vakariene/mama-noriu-valgyt, visokios šiaip pašalinės nelabai svarbios, bet skubios užduotys, kurias turi imti ir padaryti (čia nekalbu apie klientus – jų darbai paprastai yra geriausiai valdomi ir telpa į dienos ar dviejų laiko suplanavimą be to yra labai malonūs tuom, kad greitai matai rezultatą, kuriuo gali didžiuotis). Bet būna tokių dienų, kai neturi nė vieno pilnam susikaupimui skirto pusdienio, nes kažkur reikia nueiti/paskambinti, tai zoom‘as, tai sąskaitą apmokėt, tai dar kažkas.
Galima būtų nuraminti save, kad dabar toks metas, visiems sunku, visiems karantinas, reikia pakentėti, bet tokį amžinai-trukdančio-pasaulio jausmą aš tiesą sakant labai dažnai sutikdavau ir seniau. Net ir tais laikais, kai dirbau ofise – būdavo, kad visą dieną lakstai po meet‘us, pokalbius, ir el.laiškus, o savo pagrindinį darbą, už kurį tave vertina ir kuriam reikia susikaupimo, rašymo, planavimo, kūrybos – atlikdavau vogčia, vakarais, savaitgalį, arba kažkur užsidariusi, su griūvančiu per duris pasauliu, kurį prilaikai koja, kad tik spėtum bent kažką padaryti.
Viską išbandžiau: ir laiko planavimą tiksliais darbo etapais, surašytais į kalendorių ir užbukintais pagal trukmę. Toks visada išsiklaipo nuo nenumatytų, per ilgai užtrukusių ar į priekį užlindusių užduočių (nebūtinai darbinių, tai gali būti ir vaiko dantistas). Bandžiau mažinti numatytų darbų eilę, net atsisakyti „to do list“ principo. Bandžiau paskelbti „manęs netrukdymo dienas“, maksimum gaudavosi pusdienis. Blogiausia, kad tas retai pasitaikantis pusdienis gali būti kaip tik tada, kai suskausta galvą ir nieko kito nenori, tik išgert tabletę ir pagulėti šiltai susisukus į pledą.
Galvoju, kažin, kaip gyvena kiti rašymo amato žmonės? Esu girdėjusi istorijų apie kėlimąsi 4 ryto, kad spėtum svarbiausius tekstus parašyti iki 9 a.m. Esu ir aš tokią metodiką taikiusi, tik jos trūkumas – negali taip ilgai tempti. Kaip ir naktimis. Esu girdėjusi apie pavydo vertas praktikas „pabėgti nuo šeimos į sodybą“, kur gali užsidaryti ir būti tik pats su savimi ir savo susikaupimu. Niekaip man tokios prabangos nepavyksta gauti...
Tiesą sakant net į savanoriaujančius covido fronte žiūriu su pavydu – tai kaip tik tokia prasminga ir kilni veikla, kuriai reikia mažiausiai pusdienio, o geriausia – visos pamainos, bet ją gali skirti tik tie, kas tokią pamainą turi.
Senais laikais, kai bendravimas tarp namų ūkių nebuvo uždraustas, visoms tokioms veikloms samdydavau pagalbą – auklytę. Visos merginos, moterys ir net vienas „dėdė auklė“ buvo nuostabūs žmonės, mokėję būti su vaikais. Tokiu būdu aš parašiau savo magistrinį, tokiu būdu dirbdavau, kai vaikas kosėja ir negali eit į darželį/mokyklą, tokiu būdu važiuodavau ir į šaulių iniciatyvas arba treniruotes/varžybas, kai dar sportavau. Šiandien daug vienų vaikus auginančių mamų yra likusios be nuolatinės pagalbos, kurios negali sulaukti nei už pinigus, nei be jų.
Pro akis praslysta kelių rašytojų, menininkų ir mokslininkų biografijos, kur jie užsidarę savo bibliotekose dirbdavo, o jų namais, vaikais (jei jų buvo), ūkiu ir net skolomis pasirūpindavo žmonos, kambarinės, liokajai, net mamos ar turtingi giminaičiai. Et, toks buvo jų kelias, o mano – su tuo už durų besibaladojančiu pasauliu, kurį turi išmokti ignoruoti, bet viena ausimi girdėti ir spėti pasirūpinti.
Pasidalinusi šiuo savo nusiskundimu Facebook'e sulaukiau ne vieno nuoširdaus ir naudingo patarimo, pacituosiu kelis iš jų:
Rytis Ambrazevičius rašo: "Užsiciklinimas viename rate ir nesuvokiamai pasikeitusi laiko tėkmė rauna stogą. Paprasčiausia nors kiek pakeisti aplinką - išeiti miškan ar sėsti į auto ir apvažiuoti miestą. Ar susizūminti su draugais. Tiesiog kad mintys atsišviežintų ir susitvarkytų."
Agnės Paliokaitės taiklūs patarimai:
"1. Outsource/delegavimas darbe
2. Pareigų dalinimasis namie (kai rašiau disertaciją vienais metais per kuriuos dar kūriau verslą ir turėjau mega didelį projektą, ir tik 2 laisvas dienas per visus metus, vyras laikė visą namų ūkį, net gaminti išmoko )
3. Smėlis vs akmenys. Na, jei pirma į stiklinę pili smėliuką, akmenys netilps. O jeigu atvirkščiai? Smėliuką į šoną, akmenis – į priekį.
4. Rytiniai sprintai (prieš darbą ) po 1.5-2 val yra patys produktyviausi
5. Uždara patalpa nuo visų pabėgti ir/arba triukšmo nepraleidžiančios ausinės (geriau abu)
6. Lietuvoje dideli darbai geriausiai rašosi Nidoje"
Aušra Visockė antrina:
"- Skirti laiką prioritetams ir high-value added veikloms. Dažniau sakyti NE visam kitam.
- Greičiau priimti sprendimus, negaišti laiko ilgiems svarstymams
- Daugiau deleguoti, jei įmanoma.
- Dažniau prašyti pagalbos tiek namuose, tiek darbe.
- Atsifiltruoti savo veiklas, nes visgi negaliu tiek daug papildomų veiklų turėti kaip seniau."
Ta proga einu pasivaikščioti ir ką nors išbraukti iš dienotvarkės. Bendrai ne, kol kitame kambaryje ramu, einu pabaigsiu skyrelį...
