40 metų, pasak vyresniųjų, turėtų būti ypatinga data. Pamenu, kaip keturiasdešimtmetį šventė tėtis ir jis sakė: „pats geriausias gyvenimas prasideda tik nuo 40!“. Tiesa, jis paskui tą patį sakė apie 50-metį ir apie 60-metį, lauksiu žinių, kaip ten toliau :)
O aš pati seniau ignoruodavau visus gimtadienius, bet šįkart prisėdau skaičiuoti viščiukų. Ir jų visai nemažai – eina peklon, gi turiu kuo džiaugtis ir didžiuotis. Ir daug visko gero nebūčiau pasiekusi vien savomis rankomis, be paskatos iš šalies. „Buzzfeed‘e“ yra toks „Check your privilege checklist“ (nuoroda komentare) – pabandžiau sužymėti ir gavau 76/100 balus, t.y. gyvenu geriau nei 95% atsakiusiųjų iš viso pasaulio. Ir ne todėl, kad tai būtų mano pasiekimas, bet tiesiog man labai nuskilo. Gimti ir gyventi Lietuvoje, Vilniuje, šviesių žmonių giminėje, nepatirti sunkių traumų ir žiauraus smurto, anei sunkių ligų (tfu tfu tfu), visą laiką jausti tėvų pritarimą ir finansinę pagalbą, sutikti mylintį ir palaikantį partnerį bei turėti šalia (net ir virtualiai) tikrą draugų ir bendraminčių palaikymo komandą. Man žiauriai pasisekė ir dėl to net šiek tiek nepatogu. Taip būna, kai gauni stipriai per daug dovanų ir jautiesi pasauliui skolingas.
Tuo tarpu visa, ką kapanodamasi stengiausi kurti savom jėgom, vertinu kaip pagrindą, ant kurio pačiai drąsiau jaustis. Kaip pagrindą nebesukt sau galvos dėl daug ko, tiesiog eiti toliau, jau pradėtu taku, stengtis gerai daryti tai, ko imuosi, ką vertinu. Nebesiplėšyti, nurimti, susikaupti. Ir kaip didžiausią prabangą – laimėti daugiau laiko kūrybai – mokslinei, publicistinei ir net meninei. Klausimams, kurie rūpi. Be jokių ambicijų, vien tik iš gryno noro bent mažu žingsneliu prisidėti prie pasaulio ir jo kasdienybės pažinimo. Kas gudresni – spėjo šitą suprasti ir anksčiau, na bet man prireikė keturių dešimčių.
Priešakyje – visas checklist‘as dar neišpildytų svajonių, bet svarbiausia iš jų – sukurti namų ramybę sau ir šeimynai, ypač vaikams, kurie ūgiu jau mane pasivijo. Nes visą laiką jų mama kažkur bėgo, lėkė, arba likdavo be jėgų. Ir tikrai ne visada buvo verta. Kai tau kem, gali sau leisti daug ko nebedaryti. Geriau pasidžiaugti žmonėmis – ir jumis! Ir tam tereikia vieno – kad nebūtų karo, kad Ukraina laimėtų, kad meška gavus nosin apsiramintų ir eitų kuistis į savo urvą, ilgam. Tada niekas nebetemdys džiaugsmo, o jo šiandien tikrai daug.
Dėkoju visiems už gausius sveikinimus, kuriuos priimu dar ir telefonu 1482.
Net graudinausi kiek jūsų – seniai matytų, išsiilgtų ir labai gerbiamų bičiulių – siunčiate atvirutes ir žinutes. Jubiliejaus proga kaip ir reikalauja didelės šventės, tad nusprendžiau nesikuklinti ir švęsti gimtadienį kiek vėliau – visą vasarą, nes šiemet tai sutaps su dar viena iškilme – įkurtuvėmis. Tad bus rimta priežastis man kviestis ir jums prašytis į svečius, vedžioti ekskursijas, daug juoktis ir prisiminti geras dienas. Tėtis nemelavo!
PS: nuotrauka daryta praėjusią vasarą Paryžiaus Disneyland‘e, kuomet buvo labai vaikiška ir tikrai laiminga diena. Smagu atsiminti tokias akimirkas ir lokacijas – tas jausmas kaskart pagalvojus sugrįžta. Tai va šiandien irgi tokio pat naivaus laimingumo diena, jūsų dėka, ačiū!
