Pasidalinsiu mintimi, kaip kartais išties sau ir/ar kitiems iš gerų norų padarome priešingą efektą. Skaitau profesorių Carol King ir Sean Kelly knygą „Understanding Anxiety“ (knyga labiau starter kit pradedantiesiems, norintiems susipažinti su tema, žinovams jau bus viskas girdėta), kurios čia necituosiu, bet pasidalinsiu beskaitant kilusiomis mintimis.
Yra tam tikrų asmeninių bruožų, būklių ar net veiklų, kurios, būdamos itin stipriai išreikštos, paverčia žmogaus gyvenimą priešingybe to, ko jis siekia. Antai jums visiems gerai žinomas tyrėjas Meik Wiking (populiarių knygų apie Hygge, Lykke ir Prisiminimų kūrimą autorius) rašo, kad įkūręs Danijoje Laimės tyrimų institutą daug laiko praleidžia besiaiškindamas ne laimės, o depresijos ir nelaimingumo priežastis.
Grįžtant prie paradoksalių asmeninių elgsenų, būklių ar bruožų – dėl jų žmonės nėra nei blogi, nei kalti, to priežastys kompleksinės, bet visas pastangas paverčia nesibaigiančia meškos paslauga. Galbūt atpažinsite sutikę.
Perdėtas nerimas. Nerimo sutrikimą (kurių būna įvairių) turintys žmonės ko gero viską atiduotų, kad tik šį jausmą galėtų „išjungti“, nes jis kamuoja nuolat, net be objektyvių priežasčių. Paradoksas tame, kad su nerimu nuolat gyvenantis žmogus yra prie šio jausmo pripratęs ir tiek įsikentėjęs, kad kenčia toliau. Palyginimui – su nerimu tik kartais susiduriantys žmonės iškilusiam stresui nėra pakantūs, ir jei šis nesiliauja – ima jį šalinti – ilgai negalvoję keičia darbą, gyvenamą vietą, planus arba randa, kas galėtų tuo pasirūpinti. Nuolat nerimaujantys – priešingai – tiek pripratę prie nuolatinio nerimo srauto, kad pavienių streso kėlėjų nebeatpažįsta – regis viskas juos vienodai erzina ir gąsdina – vadovas darbe, kaimyno šuo, žaidžiantys vaikai, net atostogos. Taip jiems nelieka poreikio kažką iš šių dedamųjų keisti, nes kas iš to – nerimo jausmas vis tiek išliks. Taip paradoksaliai jie apsupa save dar daugiau streso šaltinių.
Perdėtas pedantiškumas. Tai nėra žmogus, kuris mėgsta tvarką, tai žmogus, kuris visą laiką jaučia pasišlykštėjimą netvarka ir visur ją mato. Jis visada randa, kuo pasibaisėti: kiekviena dėme, ne ten padėtu rakandu ar sujaukta sofa. Iš esmės pedantas visą laiką mato trūkumus ir visą laiką stengiasi juos taisyti. Lauko terasoje jis nesigėrės puikiu oru ir kokteiliu, bet susirauks, kad kregždė, atsiprašant, apšiko stogelį nuo saulės. Su tokia drama, lyg būtų ne kregždė, o katinas. Jis nesigėrės jaukiu kambario dekoru, bet žiūrės į kelis trupinius po stalu. Ir jei kiti žmonės tokių smulkmenų net nematys, ar pamatę neims į galvą (kai tvarkysiuos, tada ir sušluosiu), tai stipriai išreikštas pedantas negalės atsipalaiduoti ir savo iščiustytame pasaulyje visą laiką ras, kuo pasibaisėti.
Skūpus taupumas. Toks žmogus, net ir turėdamas sąskaitoje daug santaupų, nebus nei dosnus, nei turtingas (tarp kitko, Amerikos indėnų kultūrose turtingumas suprantamas ne pagal tai, kiek esi sukaupęs, bet per tai, kiek gali kitiems išdalinti – iš to kilo ir begalinio gėrybių eikvojimo kupinos potlačo šventės, ir nesibaigiančių dovanų tradicijos). Didelis taupuolis niekad nepirks to, ko norėtų, nes ieškos, kas su akcija. Nevalgys ir neapsistos ten, kur skanu ir gražus vaizdas, nes pažiūrėk į kainas. Ir visa tai darys ne dėl to, kad trūktų pinigų ir neturėtų iš ko gyventi – ne, viskas dėl to, kad reikia taupyti. Ir net turėdami daugiau pinigų, tokie žmonės jų neaugina, neinvestuoja, nes taupo (ir taip, tikėtina, tik praranda). Taupo patį gyvenimą. Begalinis taupumas net gali būti patologija, tokia kaip obstrukcinis kompulsinis sindromas (čia tie, kurie nieko neišmeta). Skaudančia širdimi žinau be galo artimą atvejį, kur taupumas net tapo mirties priežastimi. Rašiau apie tai „Tautosakos darbuose“, straipsnyje „Ne-dovana“.
Griežtumas per baimę. Šitą pasufleravo nuostabus Austėjos Landsbergienės įrašas (labai rekomenduoju) apie dviejų tipų mokytojus (aš sakyčiau, kad ir tėvus) – kurie valdo klasę per ryšį su vaikais (susidomėjimą, pagarbą), ir kurie bando valdyti keldami baimę, bet pyksta, kad šiuolaikiniai vaikai jų neklauso. Baimės šniūras trumpas – tokie vaikai (pavaldiniai, piliečiai, pasekėjai, you-name-it) iš tiesų savo baimės objekto negerbia, nejaučia šiltų jausmų ir mato kaip grėsmę, kurioje reikia išlikti per tai, kad geriau nesipykti. Vos tik gavę progą ištrūkti, jie bėgs kur kojos neša ir darys viską priešingai. Ir tos progos amžinai ieškos, kol atvirai pareikš: aš tavęs nebijau, ir ką tu man? Baimės auklėtojai mėgsta skųstis, kad kone visi jų metodai jau tapo nelegalūs – fizinės bausmės, menkinimas, rėkimas, daiktų atiminėjimas, statymas į kampą, grasinimas ir t.t. Ir kuo didesnio griežtumo jie imasi paradoksaliai tuo labiau jų yra neklausoma arba tik apsimetinėjama. Tiesa, net pats būdas griežtumu kontroliuoti pasaulį ateina ne iš autoriteto galios, o iš jo neturėjimo, bejėgiškumo, vidinės baimės ir savo kailiu patirtos kontrolės.
Nemiga – jau ne bruožas, bet būsena, kuomet žmogus negali užmigti, bet visą laiką dėl to jaučiasi mieguistas, pavargęs, apsnūdęs ir prilenktas prie žemės. Čia labai plati tema, tad nesiplėsiu. Kartais (tikrai ne visada) vienintelis būdas mieguistumui įveikti yra tiesiog išsimiegoti, bet dažnai matome darant priešingai – gerti kavas, mates ir redbulius, apsipilti šaltu vandeniu, žiaumoti kramtoškes ir t.t. Paradoksas, bet dažnai nuovargį kenčiantys žmonės net ir neturėdami nemigos kaip tyčia neina laiku miegoti ir taip dar labiau nualina organizmą (patikrinta).
Dieta – dar viena veikla ar būsena, kur didžiausias pavojus yra įkliūti į spąstus: riboti maisto racioną, bet tuo pačiu visą laiką apie tą maistą galvoti, norėti, neleisti ir kankintis. Jau dietologai sutinka, kad gerai subalansuotas racionas neturėtų kelti tokios kančios, nes tuomet suveiks priešingai (kai organizmas ima tik dar labiau kaupti viską, ką gauna).
Ypatingi dvasinguoliai. Čia net nesvarbu, kokios religijos, bet kai iš didelio pamaldumo pamiršta pagrindines savo dievų vertybes ir vietoj meilės artimui eina mėtyti akmenimis. Vaikystėje, kai mane atsivesdavo per atlaidus į bažnyčią, labai bijojau piktų davatkų, katros rūsčiai nužvelgdavo, jei tik reikiamoj vietoj nepriklaupei ar ne taip persižegnojai. Dar paklausdavo, ar moku poterius. Atbaidė nuo bažnyčios ilgam.
Prie dvasinguolių dar tinka „sveikuoliai“ kabutėse, kurie prisikaitę visokių neaiškių šaltinių (maždaug indų vedų rusų kalba) ima užsiiminėti (ir vaikams taikyti) visokias pseudo-sveikatinimo praktikas, dėl kurių profesionaliems gydytojams, fitoterapeutams ir kineziterapeutams plaukai šiaušiasi. Radikaliausi tiesiog atsisako visų skiepų ir antibiotikų. Arba dar geriau – surengia tymų, vėjaraupių ar covido vakarėlius, kad persirgę įgytų natūralų imunitetą be jokios ten „hėmijos“. Šitie tai žiauriausi.
Paskutinis, kurį sugalvojau – varginantis poilsis. Tai tokios atostogos ir poilsio dienos, po kurių žmonės tik dar labiau pavargsta ir tada eina į darbą pailsėti. Palinkėsiu tokių išvengti 😊
Skaitytojai šį sąrašą sėkmingai pratęsė FB komentaruose, kokių istorijų ir dalykų esate pastebėję, kurie paverčia gyvenimą iš esmės priešingu tam, kokio žmonės tuo būdu siekė?
Pabaigai į tą pačią temą noriu parekomenduoti Netflix trijų dalių siaubo animacijos filmą „The House“ (N13), apie tai, kaip materialios laimės vaikymasis iš esmės sugriauna ir laimę, ir tuos pačius materialius turtus. Trys siužetai sukasi apie herojų beviltiškus bandymus su(si)kurti namus, kol tas namas tampa tikru monstru. Iliustracijoje – kadras iš filmo.
