„Tu filmuosiesi filme, kurį stato mano jaunystės mylimiausio aktoriaus šeima, – sakė man susižavėjusi močiutė, kai 2003 metais pirmą kartą žengiau į „Colette, une femme libre“ kastingą Lietuvos kino studijoje. „Pirmą kartą tokią pavardę girdžiu“, – atsakiau jai, nes anuomet, būdama devyniolikmetė, tikrai neišmaniau prancūzų kino klasikos.
Ir kas galėjo pagalvoti, kad pažintis su ekranų legenda bus jo dukters laidotuvėse. Paprastai merginos ne taip įsivaizduoja pažintį su jaunystės vaikino tėčiu.
Jean-Louis man visada liks atmintyje kaip žmogus-mįslė. Jis atrodė liūdnas ir nekalbus, bet čia pat galėdavo skelti juodo humoro bajerį ar papasakoti neįtikėtiną istoriją. Jis mėgo nuotykius ir mylėjo Pietų Prancūziją.
2004-ųjų vasarą, jau po liūdnųjų įvykių, su Vincent ir jo sūnėnu, Marie sūnum Roman, viešėjome Jean-Louis viloje šalia Uzès miestelio, netoli Nîmes. Aš ten buvau kaip iš šiaurės nužengęs marsietis, pirmą kartą matanti vynuogynus, skinanti prisirpusias figas ir glostanti aksominius alyvmedžių lapus.
Pamenu, kaip iš Paryžiaus į Pietus važiavome visi penkiese – Jean-Louis, jo žmona Marianne Hoepfner, Vincentas, Roman ir aš. Vairavo Marianne – ji visada vairuodavo, kai jie keliaudavo kartu. Ir ne šiaip sau – Marianne (trečioji Jean-Louis žmona) buvo tituluota lenktynininkė, važiavusi Paryžius-Dakaras, Monte Carlo ralio ir kitose trasose, kur jie ir susipažino. Aš taip nedrąsiai per petį vis žvilgterėdavau į spidometrą – jis autostradoje nenusileisdavo žemiau 200 km/h, bet automobilis važiavo stabiliai, galėtum kavą gerti.
Norėdamas parodyti jaunimėliui Pietų Prancūzijos grožį, Jean-Louis mums trims (Romanui, Vincentui ir man) surengė kelių dienų motociklų žygį. Aš aišku sėdėjau gale, įsikibusi į savo simpatiją, ir iš to strioko pamenu tik dulkėtą kelią. Bet kiekvienas sustojimas mažuose įkaitusiuose akmeniniuose miesteliuose tarp kalvų buvo pasaka, tarsi iš kito gyvenimo. Vienintelė bėda, ne ką mažesnė už motociklo baimę, buvo gausios vakarienės kas vakarą vis pas kitą Jean-Louis bičiulį.
Vincent pasakojo, kad jo tėvas, jaunas būdamas ir norėdamas tapti aktoriumi, turėjo geležinį užsispyrimą. Kilęs iš Pietų Prancūzijos jis neabejotinai kalbėjo stipriu pietietišku dialektu, o kaip tu būsi aktorius su tokia kaimietiška tarme! Tuomet jis įsikando tarp dantų pieštuką ir tol mokėsi taisyklingai tarti, kol net pieštukas tam nebetrukdė.
Per visą trumpą pažintį, minėtą viešnagę ir kelis kitus susitikimus ko gero nė karto nebuvo progos su Jean-Louis kalbėtis akis į akį. Bet vieną frazę prisimenu, jis kartą pasakė: „Moteris, mylinti vyrą, juo grožisi, žavisi“ (pranc. admirer). Tąkart pamaniau, kad čia dar vienas suktas bajeris. Paskui po kiek metų prisiminiau kaip labai senamadišką požiūrį. Šiandien, gyvendama kitoje (savo) šalyje, jau su kita (savo) šeima, manau, kad jis buvo teisus. Ne tik apie moteris, o apie bet kurį partnerį ir apie patį gyvenimą. Grožėtis ir mylėti, matyti grožį, net kai viskas aplink atrodo liūdna ir neteisinga, šiandien atrodo kaip niekad svarbu. Ir per savo gyvenimą, savo kūrybos dėka Jean-Louis tokio gilaus ir prasmingo grožio sukūrė daug, dosniai, amžiams. Jis nemirė, jis liko nemirtingas.
Nuotraukoje - balta eisena palydint Marie. Iš kairės - Marianne, Jean-Louis, Nadine Trintignant, jos vyras Alain Corneau (dabar jau a.a.), tada Vincentas ir aš.
