Kai visi nėrėsi iš kailio, kas sugalvos Lietuvai geresnę idėją, šį tekstą rengėme kartu su tuometine leidyklos „Šviesa“ vadove Jurgita Nacevičienė. Norėjome išgryninti ir suformuluoti ją ne kaip šiaip idėją, bet sektiną mokymosi vertinimo koncepciją: jokių reitingų. Jokių "geriečių" ir "blogiukų". Nuo idėjų vajaus jau prabėgo ne vieneri metai, daugelį jų visi pamiršo, kitas gi prisimena su sarkazmu, nes net pačių pačiausių įgyvendinimas kažkaip pastrigo. Bet čia apačioje pateikta idėja aš tikiu iki šiol. Ir geriau vėliau, negu niekada, bet tikiu, dar galime spėti ją įgyvendinti ir padėti vaikams augti be gniuždymo ir įtampos.
Apie idėją:
Kol visa Lietuva dalinasi pasiūlymais, ką vertėtų padaryti, sukurti, pradėti naujo, verta atkreipti dėmesį, kad puikių rezultatų pirmiausia sulauksime nustoję darę tai, kas žalinga. Verta išskirti vieną švietimo ydą, kurios atsisakius pasikeistų visos naujosios kartos požiūris į mokymąsi ir gyvenimą: tereikia liautis sprausti vaikus į dirbtines reitingų lenteles.
Vaikų reitingavimas, sunumeravimas nuo neva geriausio iki blogiausio ir tokiu būdu sukurta konkurencija neskatina tobulėti, nemotyvuoja mokytis ir neįkvepia siekti daugiau nei stipriausiųjų nei silpniau besimokančių mokinių. Viskas, ko toks rūšiavimas išmoko – tai nuolat lygintis su kitais, jausti įtampą dėl kitų, o ne savo pasiekimų, skirti pastangas ne prasmingam mokymuisi, o standartų atitikimui.
„Šviesos“ vadovė tuo pačiu prieštaravo Suomijoje gyvenančios lietuvės Aušrinės Šilenskytės išsakytoms mintims apie tai, kad visų giriamo suomių švietimo didžiausias minusas – konkurencijos nebuvimas. A. Šilenkskytės manymu, lietuviškoje sistemoje vaikams tenka išsiugdyti „gana storą skūrą“, o konkurencinėje aplinkoje geriausi mokiniai yra skatinami siekti dar daugiau, tačiau J. Nacevičienė su tuo nesutiko.
(delfi.lt nuotr)
Manymas, kad konkurencija, paremta lyginimu su kitais, skatina tobulėti, yra mitas, nes yra visiškai priešingai ir tą įrodė ne vienas atliktas tyrimas. Mokslininkai konkurenciją apibrėžia kaip dviejų ar daugiau dalyvių varžymąsi, kuriame vienas laimės, o kiti – ne. JAV profesorius John Shindler yra aprašęs konkurencijos pavojų ugdymui: tai sukuria išorinės grėsmės ir dramos pojūtį. Būtinybė varžytis su kitais nukreipia dėmesį nuo atliekamos užduoties turinio ir sutelkia mintis į tai, kiek už užduotį gali gauti balų. Kitaip tariant, mokiniai ima mokytis ne dėl žinių ir ne dėl gebėjimų, bet dėl pažymio ir net nebūtinai labai aukšto – svarbu tik kad geresnio už kitų.
Iš tiesų, konkurencija gali būti dvejopa – kai tenka varžytis ir lygintis su kitais ir kai vienintelis varžovas esi sau pats, ir dedi pastangas tam, kad pasiektum geresnį rezultatą nei pasiekei vakar, stebėdamas savo tobulėjimą. Būtent toks asmeninio tobulėjimo modelis vyrauja Suomijoje ir sukuria motyvaciją siekti daugiau, o tuo pačiu apsaugo nuo klaidingo vaikų tarpusavio lyginimo, kuris iš tiesų neatskleidžia nei žinių, nei galimybių visumos.
Lietuvoje geresnio balo vaikymasis šiuo metu stebimas ruošiantis egzaminams ir standartizuotiems testams. Mokytojai dėl to jaučia įtampą, nes jų darbo kokybę stengiamasi susiaurinti iki standartizuoto testo ar egzamino pažymio. Tuo tarpu tiek egzaminų užduotys, tiek ir pats egzaminavimo būdas neatspindi didžiosios ledkalnio dalies – ugdomų vaiko gebėjimų ir bendrųjų kompetencijų. Mokykloje vaikai turi įgyti svarbiausius pagrindus jų ateičiai – tai yra gebėjimas mokytis, kūrybingumas, bendradarbiavimas, pasitikėjimas savimi, kritinis mąstymas. Egzaminai bei testai šių gebėjimų nevertina ir neatskleidžia, kitaip tariant – neparodo tikrojo moksleivio pasiruošimo gyvenimui.
Viena iš EBPO švietimo rekomendacijų Lietuvai taip pat nurodo poreikį iš naujo įvertinti, ar pagrindinio ugdymo pasiekimų patikrinimo testai yra efektyvūs, nes nenumato standartų, kaip vertinti įgūdžius, taip pat nepamatuoja veiklos rezultatais grįstų paskatų. Todėl reikėtų pasverti, galbūt verta taikyti mažesnes veiklos skatinimo priemones. EBPO ataskaitoje pažymima, kad mokinių vertinimo ir stebėjimo sistema turi būti geriau susieta su švietimo kokybės užtikrinimo būdais. Ypatingą dėmesį reikia skirti moksleiviams, kurių rezultatai nėra aukšti.
Sunkiau besimokančio mokinio nurašymas kaip „blogo“ yra didžiausia klaida, kurią tik galima padaryti mokykloje, pačiame jautriausiame – besiformuojančios asmenybės amžiuje. Tai nereiškia, kad reikėtų visiškai atsisakyti baigiamųjų egzaminų ar dalykų žinias vertinančių testų. Egzaminavimo sistema Lietuvoje yra tobulinama kasmet ir džiugu matyti pokyčius. Tačiau svarbiausia – kad balų ir pažymių skaičiavimas netaptų vieninteliu vertinimo būdu, o pats mokinys suprastų, kad jo rezultatai nereiškia, kad jis yra geresnis ar blogesnis už kolegas, tik atspindi jo paties pasiekimą, kuris gali keistis kiekvieną dieną.
Vis garsiau kalbama apie tai, kad būtent asmeniniai gebėjimai, ir ypač – mokėjimas nuolat mokytis, bus patys reikalingiausi dabartinei jaunajai kartai, kurios aplinkoje informacija ir žinios keisis dar greičiau negu šiandien. Gebėjimo mokytis, kūrybingumo, bendradarbiavimo, pasitikėjimo savimi ar kritinio mąstymo neįmanoma įvertinti pažymiu, tačiau šių kompetencijų vertinimą numato vaiko individualios pažangos stebėjimas. Tuo besidomintys mokytojai vaiko pažangos vertinimo modelius savo pamokoms pritaiko patys arba jau gali pasinaudoti ir siūlomais skaitmeniniais įrankiais. Jų tobulinimas ir yra artimiausia švietimo ateitis.
Tuo tarpu vienintelis kelias tobulinti mokinių bendrąsias kompetencijas yra mokytojų pastangos suderinti žinių ir gebėjimų ugdymą. Pedagogams tenka rinktis tokias užduotis ir dėstymo būdą, kad besimokydamas dalyko žinių vaikas lavintų ir bendradarbiavimo, kritinio mąstymo, kūrybiškumo ir kitas savybes.
Suprasdami, kad dalykų mokomosios programos yra tokios plačios, kad vien žinioms pritrūksta dienų ir valandų, mokytojai turi išmokti „šauti du zuikius vienu metu“ ir galvoti ne tik apie tai, ko jie moko savo mokinius, bet kaip jie tai daro. Nuostabu matyti daugybę pavyzdžių, kai ši, atrodo, neįmanoma užduotis vis dėlto pavyksta. Ir tai nėra pavieniai Lietuvos mokytojai – jų yra dešimtys ir šimtai, ką atskleidė antrus metus vykstantys Žinių ekonomikos forumo rengiami Inovatyviausio mokytojo apdovanojimai ir šimtai puslapių kandidatų anketų su nuostabiais pavyzdžiais ir pasiekimais. Tačiau tam, kad juos pamatytume, reikia nusigręžti nuo formalių pažymių ir balų sistemų ir įsižiūrėti į veiklą pamokoje, žibančias vaikų akis ir pagarbą mokytojui, bet ne iš baimės, o iš pasitikėjimo ir žavėjimosi įkvepiančiu pavyzdžiu.
Tradicinėje švietimo sistemoje, kur vertinimas ir toliau bus paremtas pažymiais, testų ir egzaminų rezultatais, raginama atsisakyti nereikalingų įtampą keliančių metodų – lentelių, rūšiuojančių vaikus nuo geriausių iki blogiausių, viešų klasės pažymių suvestinių, kitų vaizdinių priemonių, kurios akcentuoja tarpusavio lyginimą vietoje to, kad padėtų įvertinti asmeninę pažangą.
Rungtyniaudami patys su savimi niekada nesustosime, nes visada yra, kur tobulėti. Taip pat niekada nebūsime paskutiniai, todėl nebus progų nusivilti ir viską mesti. Vietoje to, kad sunkiomis ir nepalankiomis sąlygomis augintume „storą skūrą“, geriau sutelkime vaikų jėgas tam, kad padėtume sukurti tvirtą pagrindą drąsiai žengti pirmyn.
Comments