Toks įdomus praregėjimas įvyko prieš Kalėdas – supratau, kad iš esmės jau daug metų nuolat gyvenau „emergency“ režimu. Tokiu, kur esmė yra išgyventi, išsisukti iš padėties, padaryti, kas dabar būtina, žodžiu – kažkaip ištempti. Į tai įėjo darbai naktimis, gan dažnai apleidžiamas namų ūkis (nes dabar nėra kada, susitvarkysiu paskui), vaikų laisvalaikis irgi toks sąlyginis (nėra kada ramiai pabūti – arba netrukdot mamai gaisro gesint, arba bėgam lekiam kažkur, nes pavėluosim), ir taip iš esmės nuolat.
Pagavau save, kad tokiu „survival“ kursu gyvenau nuo pat skyrybų – gi reikėjo iš pradžių sau įrodyti, kad sugebėsiu gyventi viena su vaikais, paskui kad sugebėsiu dirbti, ir gerai dirbti, ir daug padaryti, ir viską spėti (iš esmės tai nieko nespėti, bet ten, kur svarbiausia – tiesiog nieku gyvu nepavesti). Vienu metu net įrodinėjau sau, kad sugebu pati viena su vaikais persikraustyti gyventi į Kauną, ir paskui tą sprendimą pakeisti ir kraustytis su viskuo atgal į Vilnių, ir net kurį laiką važinėtis tarp dviejų miestų. Ir dar daug visokių neįmanomų iššūkių įveikiau, su mintim, kad jau kai aš imuosi, tai viską galiu, iš esmės kaip nors. Tai va tas „kaip nors“ daug kur veikė ir manau, kad darbuose kartais net būdavau toks visai geras universalus karys, kuris ir šoks, ir dainuos, ir pats bilietus patikrins, o esant reikalui pagyvens ir apkasuose, nes iš principo visą laiką iš apkasų neišlendu.
Bet kad nieko gero gyventi apkasuose ir gaisruose. Taip, tai užgrūdina. Taip, tokiu būdu gali kalnus nuversti ir žiauriai daug padaryti (nes ei – jei reikia gi galima ir nemiegoti, ir nevalgyti – čia gi toks potencialas kalnus verst!). Bet galiausiai pagauni save chamiako ratuke, kur bėgi vardan greitesnio bėgimo, ir tai yra tavo pagrindinis rezultatas – pats bėgimas.
Įdomu, kad net keli artimi žmonės ir draugai vienu metu man tokią atvirą pastabą pasakė – sako, ojezau, kiek tave pamenu, tai tu bėgai lėkei, žiauriai daug dirbai ir žiauriai daug mokeisi ir visokių užklasinių veiklų milijoną turėjai dar būdama septyniolikos. Žagt. Aha. Ir nepaisant to, kad man patinka adrenalinas ir iššūkiai, bet jie gi daug malonesni, kai gali mėgautis. O tai reiškia – kartais. Ne kasdien. Ne savo ir artimųjų gerovės sąskaita.
Tai štai šventės dar neprasidėjo, o aš imuosi naujų metų rezoliucijų, kad ne nuo naujako, ne po Kalėdų, o jau dabar kurį laiką esu pristabdžiusi dalį arklių ir mėgaujuosi kuo lėtesniu buvimu (aha, dirbdama per tris darbus, bet jūs nežinot, kiek prieš tai buvo). Pavyzdžiui, kai „to do list“ yra aprėpiamo ilgio – tik tiek darbų, kiek realiai įmanoma per dieną/savaitę atlikti, net su rezervu. Kai šį bei tą nuveikiam su namiškiais – pažiūrim kokį filmą, pasikuičiam namie, pakeliaujam po miestą (šiemet kalėdinis Vilnius – nuostabus!). Kai net į soc. tinklus įlendi panaršyti ne dėl nuovargio ir prokrastinacijos, o dėl smalsumo ir poilsio.
Neįprastas yra toks ramus buvimas, taip šiek tiek kaip Vietnamo karo veteranui grįžus į gimtąjį miestelį, kur nieko nevyksta. Ir vis neramu, ar neatsivys koks praeities košmaras ir blogi apkasų įpročiai, ar neprasiverš geležiniai gynybiniai mechanizmai, kurie praverčia fronte, bet jei pritaikysi juos namie, tai sužeisi visus pačius artimiausius.
Bet tas ramus buvimas labai malonus. Ypač, kai pažiūri, kad tikrai daug visko jau nuveikta, planai ateičiai – irgi sudėti, be streso – jei reiks, tai pakeisim, esami namai – sutvarkyti, vaikai – apsupti gausesniu dėmesiu. Ir net atostogos numatytos šventėms, pačios tikriausios, yay (čia ta prasme, kad per jas dirbsiu tik iki 17h, hahahaha).
Aušra Lapė Šneiderytė savo Feisbuke taikliai rašė apie netikrą dvasingumą – visokias ten feikines dvasines praktikas, į kurias puola tipažai, kuriems šiaip savo kiemą apsikuopt pirmiau reikėtų ir suimti savo gyvenimą į rankas, o ne vedas mintinai cituot. Tai su palengvėjimu atsidusau, kad gal ir gerai, jog sielos ramybės paieškas pradėjau nuo paprastos kasdienybės. Matysiu, kaip man pavyks toliau.
