Vilniaus oro uosto atvykimo salės vartai 2023 liepos 8 d.
Šį rytą LRT „Radijo ringe“ mano varžovas buvo „Not Perfect“ vadovas ir „Call Russia“ sumanytojas Paulius Senūta, kuris, pasirodo, mane FB jau užblokavęs, laidoje pradėjo nuo teiginio „šiuolaikiniame pasaulyje valstybė, ypač atominė valstybė, negali būti nugalėta", dar kad kažkokios armijos į juos kreipėsi paslaugų, o vėliau vidury radijo laidos pareiškė, kad į jam užduodamus klausimus neatsakinės, nes „prieš laidą buvo susitarta kitaip“ ir tiesiog atsijungė iš tiesioginio eterio.
Liepai ŽelnienAntrame raunde – aktyvistas ir visuomenininkas Valdas Bartkevičius diskutavo su komunikacijos specialiste Ugne Naujokaityte. VU docentė Rūta Žiliūkaitė pabuvo už ringo arbitrą ir papildė savo įžvalgomis. Ačiū laidos vedėjams už kvietimą ir svarbią temą!
Pagrindinės laidoje mano išsakytos tezės buvo:
- Karo pradžioje akcija gal ir buvo prasminga, nes buvo manoma, kad Rusijos piliečiai nežino tikros situacijos apie vykstantį karą ir žūstančius civilius. Šiandien jau seniai žino, neprotestuoja. - Akcijos plakatų pagrindinė tikslinė auditorija matomai buvo anglakalbiai užsienio svečiai būtent NATO renginio metu, kurie, tikėtina, net nekalba rusiškai. - Kas blogiausia – tai labai prasta „Rusijos meškos paslauga“ pačiuose vizualuose, ką jau minėjau anksčiau – žodis russia parašytas Ukrainos vėliavos fone, žodžio „call“ dviprasmybė kaip „skambinti“ arba „kviesti“, aliuzija į politikų skambučius vietoje ginklų, ką pradžioje bergždžiai darė Makronas ir ką per Summit‘ą dar kartą pakartojo Orbanas (tiksli citata: „„Užuot siuntę ginklus į Ukrainą, turime nešti taiką. Būtina nutraukti ugnį, o vietoje karo kaip įmanoma greičiau pradėti taikos derybas“, delfi) - Akcijos priešininkų pyktį sukėlė organizatorių nenoras reaguoti į kritiką, atsisakymas atsakyti į keliamus klausimus apie finansų šaltinius, sklaidos kainą, atsakomybės nusimetinėjimas. - Ir svarbiausia - akcijos organizatoriai ignoravo pačių ukrainiečių kritiką, kad tai juos labai žeidžia.
Ką dar norėjau paminėti, bet tą pasakė skambinę radijo klausytojai ir klausytojos, dėkui jiems:
- Toks bėgimas nuo komentarų ir neskaidrumas, dėl kurio kilo „Stiprūs kartu“ aukojusių žmonių stiprus nusivylimas, meta šešėlį ir kitoms paramos kampanijoms, kurios šiomis dienomis tik dar labiau pabrėžė savo atvirumą ir skaidrumą, tad tai meškos paslauga visiems. - Reikia kalbėti ne apie skambučių kiekį, o apie jų efektyvumą – kiek iš jų padėjo pakeisti nuomonę, „atsiversti“, persigalvoti? Tokių duomenų nėra ir tikrai abejoju, ar bent kam nors padėjo, o jei ir padėjo - iš to jokios naudos, karas tęsiasi, žmonės žūsta. - Ir pats skambučio formatas – kai mums paskambina nepažįstamas žmogus iš užsienio ir ima uždavinėti asmeninius klausimus apie požiūrį į karą tai be abejonės pirmiausia galvotume, kad tai sukčiai ir siųstume tolyn. Neturint pasitikėjimo, tokie pokalbiai yra niekiniai, o anoniminiai skambučiai telefonu tokio pasitikėjimo ir asmeninio ryšio net ir negali sukurti.
Radijo eteris kaip visada pralekia labai greitai, tad be to, ką jau sakiau, norėjau pasidalinti dar keliomis mintimis ir reakcijomis, kurios nebetilpo į laidą:
1) Kalbant apie Balžeko telefono numerio viešinimą, tai pas Bačiulį įraše nurodytas numeris yra viešai skelbiamas Lietuvos žurnalistų sąjungos svetainėje, kaip ir darbinis el. paštas, Google paieškoje jį galima surasti greičiau nei per minutę. Ar oficialiai viešai skelbiamas telefono numeris yra slapti asmens duomenys?
2) Tiek Balžeko pasisakymuose ir ypač – paties Senūtos žodžiuose LRT eteryje nuskambėjo gausa Kremliaus dezinformacijos naratyvų, tad net jei šie žmonės jais įtikėję netyčia – tai neatleidžia nuo atsakomybės už jų sklaidą. Balžeko mitus puikiai dekonstravo Dovilė Šakalienė , o Senūta laidoje pareiškė, kad (citata iš atminties) „Rusijos niekas nenugalės, nes ji yra atominė valstybė“. Prisimenat tą vatnikėlį pavėžėją iš praėjusio mano posto – atpažįstat tą pačią gaidelę? Tai, kad Rusija turi branduolinį ginklą dar nereiškia, kad ji negali pralaimėti karo ir pralaimės. Nes jei nepralaimės, tai tęs toliau, ir vėl iš naujo pradės, ir ne tik Ukrainoje. Tą jau dukart darė Čėčėnijoje, Sakartvele, Ukrainoje ir kitur.
3) Kalbėtis su „paprastais rusijos žmonėmis“ ir kalbėtis su diplomatiniu korpusu (režimo atstovais) irgi yra du skirtingi dalykai, kuriuos ši akcija taip pat supainiojo, nors vėliau diskusijoje buvo kalbama, kad piliečiai palaiko režimo poziciją, tad turėtų jausti ir kolektyvinę atsakomybę už jo veiksmus.
4) Pagrindinis laidos klausimas – tai ar verta kalbėtis su tais žmonėmis, čia aš pasikartosiu – nereikia nė rusų, užtenka vietinių rusijos gynėjų ir beginklės taikos apologetų, štai su jais ir bandykim kalbėtis. Ir ne kelias minutes telefonu, o ilgai ir nuobodžiai, pagal visas jautrių pokalbių gaires, kur stengiesi žmogaus nespausti, neperkalbinėti, nemenkinti, bet klausi jo gyvenimo istorijos, kodėl jis/ji taip mano, kaip jaučiasi ir ieškai bent kažkokių panašumų ir sąlyčio taškų. Bet kad dėl tokių diskusijų suyra šeimos ir atstumia net artimiausi žmonės, tad tikrai nebus lengva.
5) Čia noriu paantrinti ir tam, ką pabrėžė Valdas Bartkevičius – nėra taip, kaip Balžekas sakė, kad su rusija „vis tiek reikės kalbėtis“ – mes tikrai galime gyventi nukreipę visą ekonominę ir kultūrinę veiklą į kitus partnerius ir nieko nepasigesime. Mums jų kaip šalies nereikia. Labiausiai mums nereikia viso pavojaus ir žalos. Kai pavojaus ir žalos nebebus – tegu jie kalbasi, čia jiems labiau reikia, nes rusams turėtų rūpėti kaip visiems laikams neatitrūkti nuo civilizuotos Europos, o jei jie nenori – tai ne mūsų daržas, turim savo.
6) Pabaigoje – kovoje su propaganda esminis žingsnis yra ne bėgti paskui traukinį, perkalbinėti įtikėjusius ir paneiginėti melagienas (nors tas irgi reikalinga), bet svarbiausia – stabdyti dezinformacijos sklaidą. Išjungti rusijos TV kanalus, reikalauti medijų laikytis etikos kodeksų ir neskelbti melagienų, o suklydus – skelbti paneigimus ir atsiprašymus. Mokyti visuomenę, kaip atpažinti nepatikimus kanalus ir tikrinti informaciją, suvokti, kas yra dezinformacijos naratyvas ir sąmoningai neprisidėti prie jų platinimo. Paradoksalu, kad net kiekvienas paneigimas suteikia dėmesio pradinei melagystei, tad ir aš daugiau apie Call Russia kalbėti nebenoriu.
O kaip dėl apdovanojimų, kuriais taip didžiuojasi sumanytojai? Meškos paslauga, kurią daro Call Russia akcija priminė man prieš dešimtmetį P. Korėjoje vykusią Samsung Insurance socialinę reklamą, kai jie iškabinėjo vieną iš Seulo tiltų, nuo kurio kone kasdien nušokdavo po savižudį, visokiais automatiškai įsižiebiančiais led užrašais, vos prieini prie turėklų, esą "tu rūpi", "visi tave myli" ir bla bla bla. Kampanija susižėrė kelias dešimtis reklamos apdovanojimų visame pasaulyje, reklamščikai plojo katučių. Bet statistika buvo negailestinga - nuo tokios "reklamos" savižudžių ant tilto tik dar padaugėjo, tad galiausiai savivaldybė nuėmė visus užrašus ir tiesiog sumontavo aukštas dygliuotas tvoras virš turėklų, kad nebūtų taip paprasta perlipti. Reklamščikų prizus galima buvo nuleisti į klozetą (tik kad užkimštų). Tad kanų liūtai sau, o reklamų efektyvumas - sau, nes komisijos gi vertina tik saldžiai surašytas paraiškas. Moralas paprastas: jei nesi piktybinis, tai klaidas pripažįsti ir nesąmones išimi iš eterio, viskas.
Trumpai tariant – būkime budrūs, nes net nebūdami papirkti ar piktavaliai vien iš naivumo galime imt kartoti kremlines klišes, kaip nutiko ir Call Russia komandai. Tad jei matot, kad jūsų nuomonė sutampa su raudonąja aikšte, nurykit karčią piliulę, ir pasilaikykit ją sau. Ir tai galioja ne tik kalbant apie branduolinių galvučių kažkokią tai esą nenugalimą galią, bet ir apie „gejropos“ sąmokslus, tradicines šeimas neva ardančias konvencijas, visas iki vienos antisemitines sąmokslo teorijas, blogus vakariečių skiepus (nes geri esą tik rusiški) ir kitas temas. Laidos įrašą galima paklausyti LRT radiotekoje čia.
