Paskutinėm dienom labai daug teko dirbti su informacija apie smurtą artimoje aplinkoje, smurtautojo elgesį, narcisistinę asmenybę, viduje slepiamą ir kompensuojamą nepilnavertiškumo kompleksą, kuris išauga į norą amžinai įrodinėti, kad visi už tave blogesni, norą pelnyti viršenybę per kontrolę, amžiną smurto aukos kaltinimą (čia ne aš, čia auka kalta). Ir man akys atsivėrė, kiek daug buitinis smurtas turi bendro su geopolitiniu:
- užpuolimą siekia vadinti konfliktu (nors tai nėra konfliktas); - kaltę suverčia aukai, nors užpuolimo priežastis ir jų pateisinimą sugalvoja pats smurtautojas; - aukos gynyba yra pretekstas įrodyti, kad auka irgi smurtauja; - jei negali susidoroti tiesiogiai, tai tada bandai pažeminti, apjuodinti, kitaip sumenkinti (info karas); - didžiausio žiaurumo auka sulaukia tada, kai nepasiduoda (tikimybė žūti nuo sutuoktinio rankos didžiausia tada, kai pasakai "viskas, išeinu"); - visi silpnesni (pvz. vaikai) naudojami kaip priemonė taikyti didesnį spaudimą aukai (sako, matai, per tave kenčia vaikai, nors juos kankina smurtautojas); - galiausiai, kad ir kiek dėmesio sulauktų smurtaujantis narcizas - jo niekada nebūna pakankamai (nes problema gi jo viduje slepiamas nepilnavertiškumo mechanizmas, kurį visaip bando hiperkompensuoti didybės manija).
Ir t.t. - visos tos pačios paralelės. O problema gi tame, kad smurtautojo smurto šaknys yra viduje (savivertės nebuvimas, iš to - neorus elgesys, iš to - dar mažesnė savivertė, iš to - dar didesnis to neigimas ir t.t. - uždaras ratas).
Čia galime suprasti, kad istoriškai Rusijos piliečiai iš tokio negarbės ir jos neigimo (pasireiškiančio per didybės maniją) uždaro rato negali išlipti. Bet niekas kitas už juos to irgi nepadarys.
Pabaigai būtina pridėti, kad gailėtis smurtautojo už tai, kad jo vaikystėje mama nemylėjo ar kiti vaikai engė ar dar kažkas, tai klaida ir visiškai bevaisės pastangos - to pats smurtautojas tik ir siekia - būti dar didesne auka, kur visi kiti kalti, tik ne jis. Bet esmė, kad kai esi suaugęs žmogus, jau ne vaikas, tai pats atsakai už savo veiksmus ir reakcijas, ir poelgius. Ir todėl kalbant apie kovą su smurtu ne gailestis ir ne cackinimasis su smurtautojais padeda, o griežtas atsakas - kai jie žino, kad neliks nenubausti, neišsisuks ir jokia melo ir apgaudinėjimo strategija nesuveiks. Ir su savo vidinėmis problemomis dirbti irgi gali tik patys smurtautojai, tai jų apsisprendimo reikalas.
Rusija, tarp kitko, liko nenubausta ir neturėjo jokio poreikio anei prievolės atgailauti už savo nusikaltimus žmogiškumui per visą istoriją. Taip kad turim smurtautoją, kuris bujoja nebaudžiamas, kaip nusikaltėlis be jokios teisėsaugos anei moralinių autoritetų.
PS: Tokiam smurto modelio sugretinimui yra ir mokslinis pagrindimas. Tai vadinama General Aggression Model (GAM), kuris paaiškina kaip per socialinį-kognityvinį modelį galima suprasti agresiją ir žiaurumą. Šis modelis taip pat parodo, kad šalyse, kur smurtas yra mažiau toleruojamas - jo yra mažiau, ir kur smurtas normalizuojamas - jo daugiau. Plačiau apie tai: https://psycnet.apa.org/buy/2011-11061-001?fbclid=IwAR3KDx_8erO4Si2FoR6TE6RYJbbjlNoQybV6UXFxQPbVHWbdq6g7bKbMlw8
