Dzūkijos įspūdžiai neblėsta visą vasarą (net ir leidžiant ją pajūry), o aš sugrįšiu šįkart prie Druskininkų (kurie man yra ir bus dzūkų sostinė, nepykit), ir šįkart tai bus rinkinukas 10-ies laifhakų, ką nuveikti sanatorijose/SPA. Laifhakai asmeniniai, tad jūsiškiai gali skirtis, bet nepabandęs, nesužinosi.
1. Kai nesi ten kažkoks ligonis, tai atrodo – kam man visokios sanatorijos – bet kai palygini skirtumą prieš ir po, tai supranti, kad vis tik nebuvai geriausioj savo formoj, bet po viešnagės ir procedūrų esi geresnėj. Todėl kai reikia pasiekti geriausią savo formą (varžybos, egzaminas, diplominio rašymas) – investuokit į kūną, kad ir nedaug. Ne po visko (nors po visko tai jau lepinimasis priklausys begalinis), bet būtinai tada, kai reikia sutelkti daugiausia jėgų.
2. The must procedūra nr.1 (pagal mane): nugaros ar viso kūno masažas. Kitaip dar tai vadinama tinginių sportu. Pajudins vieteles, kurias kūnas pamiršo ir bandė sustingdyti į akmenį. Išjudins nuo kompiuterio kenčiančią nugarą. Galų gale kals į galvą maloniu svaiguliu. Patarimas – visi yra tokie patys gudručiai, todėl masažai yra pati populiariausia paslauga visuose SPA ir juos geriau užsirezervuoti iš anksto, ir geriausia kelis.
3. The must procedūra nr. 2 – druskų kambarys (haloterapija). Atradau, kai mažasis po plaučių uždegimo, su lėtine astma, gulėjo vaikiškoje sanatorijoje, ir mamai teko visur sekioti iš paskos beigi žiūrėti filmukus druskų sienoje. Nuo to karto vaikus ir save pačią kasmet vedu pakvėpuoti druskomis (plius aišku pušynų ir joduoto jūros vandens oru), ir nuo tokio atkaklumo kol kas (tfu tfu tfu) sunkiausios peršalimo ligos gerokai aprimę. O juk buvo laikai, kai dvi savaites serga, savaitę – ne, ir aš iš paskos.
4. Kitos procedūros – atsivertus visą sąrašą gali susisukti galva nuo pavadinimų ir aprašymų, be to visų vis tiek neapeisi. Aš vadovaujuosi tokiu principu: ko man labiausiai reikia/norisi? Ir pagal tai susidarau teminę programą. Jei braška kaulai – tada masažai, kineziterapija, atsipalaidavimo procedūros. Jei norisi pasigražinti – tada ten visokie grožio ritualai, liekninamosios procedūros. Jei kamuoja nuovargis – tada nieko mandro, tiesiog daug relaksacijų, kvepiančių vonių ir pan. Ir kai žinai, ko maždaug nori, tada jau labai smagu pakalbinti registratores (iš anksto), jos visada patars.
5. Rimtos procedūros. Čia turiu minty tokias, kur jau reikia gydytojo patarimo, nes, pvz. ne viskas tinka žmonėms su hipertenzija, vieni dalykai tonizuoja, o kiti – ramina. Tam reikalui labai sveika užsisakyti ne tik malonias procedūras, bet ir specialisto konsultaciją ar kokį tyrimą, pvz. deguonies įsisavinimo sporto krūvio metu arba metabolizmo metant svorį. Nes mieste tikrai neisi pas gydytojus be priežasties ir juolab nelauksi eilėse, kad pasakytum „niekuo nesiskundžiu, nežinau, ar reikėtų“. O čia – gali. Taip iš kineziterapeuto visai atsitiktinai sužinojau apie sutrumpėjusį raumenį, seną traumą ir pratimus, kaip taisyt reikalus, kol nepradėjo rimtai skaudėt.
6. Pirtys. Nesu aš pirčių nei žinovė, nei didelė gerbėja – man labai greitai pasidaro per karšta, o po to labai baisu lįsti į šaltą vandenį, bet štai toks atsargus ir nuosaikus pirtinėjimasis man pats maloniausias. Visokių kaimiškų pirčių su eketėm arba uodais aš bijau, nes ten būtinai kas nors ką nors peršąla, o štai saugus ir prižiūrėtas baseinas su gražiomis hamamo šviesytėmis visada išeina į naudą. Patarimas – kai lįsite po tuo ten tokiu mediniu kubilu, kurį už virvutės reikia patraukti, tai įdėmiau įvertinkit vandens kritimo kampą, nes aš tokiu būdu esu netyčia apipylusi pro šalį ėjusį niekuo dėtą vaikinuką. Nebuvo labai dėkingas.
7. Maistas. Smagiausia – kai turi „viskas įskaičiuota“ tipo kelionę ir gyveni bufeto ritmu – vaikštai su chalatu po procedūras ir žiūri, kada jau čia reiks eit valgyt. Bet toks tinginio pančio ritmas labai padeda bent retais kartais užmiršt esminį žmonijos išlikimo klausimą „ką pietums?“. Pastaba: pakankamai sotūs pusryčiai padeda mažiau valgyti per pietus ir vakarienę. Vaikams „viskas įskaičuota“ irgi labai patinka – jie tada iš viso didelio bufeto išsirenka bulves su kečupu ir ryžių trapučius. Asketai.
8. Trukmė – niekada nevažiuokite vienai nakčiai, niekada. Mažiausiai – dvi naktys, kad bent dieną galima būtų negalvoti apie kelionę, dar geriau – bent trys. Darbo dienomis, tarp kitko, daug kur bus pigiau.
9. Pasiimkite knygų ir būtinai užrašinę. Yra, kas mėgsta kambary žiūrėti ekranus, bet aš niekur taip gerai neskaitau, kaip ne namie. Ir idėjos ima lįst iš po chalato rankovių – reikia spėt visas jas užsirašyt.
10. Turėti mėgstamą vietą. Žinau žinau, yra, kas mėgsta važiuoti visada vis į kitą, yra kas mėgsta važiuoti vis ten pat, bet tas „ten pat“ turi nemažai pliusų – žinai ko tikėtis, žinai kur kas yra ir kaip veikia (atkrenta nežinomybės nerimas), važiuoji pakartoti to, kas tau jau patiko, ir dar – gauni tokį truputį „čia mano“ jausmą, kuris yra, pripažinkim, malonus. Mane dažniausiai sutiksite Druskininkuose ten, kur „UPA“, bet čia jau kaip kam, kur patogiau ir geriau.
Nuotrauka - be makiažo, pati stebėjaus, kad dėmesys sau atsispindi veide.
Comments