Atrodo, karas jau vyksta daugiau nei mėnesį, jau pirmasis šokas atrodo aprimęs, jau vidury nakties nepašoki iš lovos 2 ryto ir paskui 4 ryto, nebesikeli naujienų skaityti, jau lyg ir pavyksta grįžti prie darbų.
Ir tada Rusija pramuša dugną po dugno. Jau kai galvoji, kad nebeįmanoma pasielgti dar baisiau, tada sužinai apie Mariupolio ligoninę, tada teatrą, tada apie užspiestus ir kasdien bombarduojamus gyventojus, tada apie apšaudomas evakuacijos kolonas, ir tada, kaip šiandien – sužinai apie Bučą. Apie sušaudytus 18-60 metų civilius vyrus, apie surištus, kankintus ir nužudytus civilius, išniekintas moteris, šimtų civilių masines kapavietes.
Ir tai stukteli dar kartą. Šįkart matyt ir daugeliui iš jūsų tai pakeitė suvokimą apie karą. Kad tai nėra kažkoks „modernių laikų“ karas, kur kaunasi profesionalūs kariai, o civiliams svarbiausia nepakliūti į susišaudymą ir pagal sireną slėptis nuo oro bombardavimo, ir dar laikytis komendanto valandos. Ne, negali būti civiliu, nes tave tiesiog va taip ištemps iš namų ir nušaus – surištomis rankomis, tavo gatvėje.
Ir tada ateina suvokimas, kad Rusijoje masinių kapaviečių įstatymas taigi buvo priimtas ne dėl jų pačių karių laidojimo. O dėl nepaklusnių civilių. Ukrainos šaltiniai rašo, kad rusai atsivežė su savimi 45 tūkst. lavonmaišių. Ir paskui kovinius dalinius važiavo nacgvardija, kurios paskirtis nėra kariauti su kariškiais, jų amatas – riaušių slopinimas ir civilių sutvarkymas. Tai jei tos masinės kapavietės skirtos visiems rusų nepalaikantiems civiliams, tai iš esmės – jos sumanytos visiems ukrainiečiams.
Ir tai smogia dar kartą. Staiga supranti, kad visi žiaurumai, apie kuriuos skaitėm istorijos pamokose apie WWII, partizanų dienoraščiuose – tai ne gūdi „senovė“, tai dabartis, vykstanti čia pat, vos už kelių šimtų kilometrų. Viskas tas pats. Rusai daro patį – įskaitant ir gyvenamųjų namų ir net lavonų užminavimą.
Ir kartu tenka pripažinti, kad apie masines žudynes iš užsienio naujienų jau esame girdėję prieš tai – apie Čėčėniją, Srebrenicą, apie Siriją, ir tada tai nebuvo taip asmeniška, tai vyko kažkur toli. O dabar toks jausmas, lyg Buča būtų Raseiniai, Molėtai ar Salininkai.
O dar – tas skaudantis bejėgiškumo jausmas. Ar kas nors sureaguos, ar bent dabar? Ar tylės taip, kaip Europa gana ilgą laiką netikėjo, kad vyksta Holokaustas. Kaip netikėjo, o net ir nežinojo, kas vyko su Molotovo išderėtom žemėm ir tautom. O gal tą istorijos pamoką jau išmoko? Bet tada matai Serbiją, sankcijų atsisakančią Gruziją, su nerimu stebi rinkimus Vengrijoj, su siaubu matai antivax-vatnykų eisenas Italijoje, ir su dar didesniu – visokių a la labai intelektualių vakariečių pasisakymus apie „abi puses“ ir pragmatiškus dujų/naftos kainų ir kiekių skaičiavimus. Prie to paties – dar bukus bendrapiliečius, kuriems saliarkos kainos svarbiau ir pavydas graužia, kodėl visi ukrainiečius remia, o ne juos. Ir sunku tuo patikėti, ir tuo pačiu – norisi kliautis viltimi, nes be jos nieko nebelieka.
Dar vienas pavedimas Ukrainos paramai, dar viena ašara, bet nepadeda, nemalšina.
Comments