I am Mandalorian. Superinis serialas ir praktiškai visas apie mane, galit patikėt? Nes Mando – vienišas vaiką (-us) auginantis freelanceris, kuris gyvena iš įvairių misijų.
Kai kurios misijos gali būti gana sudėtingos ir nemalonios, tuomet pavojus kyla ir vaikui, ypač kai jis lieka be dėmesio. Bet tada svarbu laiku užbaigt reikalą ir dingt iš ten. O kai kurios būna širdžiai artimos ir jauti, kad gali tai padaryti geriausiai, tuomet negaili tam jėgų. Be to, net kai esi vienišas vilkas, kai kurie dalykai būtų neįmanomi, jeigu neturėtum draugų, tokių pat kietų kaip tu, kurie ne šiaip padeda, bet dėl tavęs gali surizikuoti savo kailiu, kaip ir tu dėl jų.
Na, aišku, tai juk filmas, todėl realybėje gali būti neatitikimų. Pvz. ne ta lytis, bet koks skirtumas. Arba vaikas gali būti ne pamestinukas, o tavo tikras, jų gali būti daugiau nei vienas. Arba tavo profesija gali būti ne premijų medžiotojas, bet projektų medžiotojas, arba tekstų rašytojas (plunksnos karys), arba dizaineris (teptuko karys) ir pan. Dar gali būti, kad vietoje beskaro plieno šalmo turi varžybinę fechtavimo kaukę, atlaikančią 1600 Niutonų, todėl kovos įkarštyje niekas nemato tavo tikrojo veido, kurio geriau ir nepamatyti. Bet ir darbe būna, kad tavo veido ar vardo, esančio anapus projektų, straipsnių ir kitų pasiekimų, niekas niekada nemato, o jei jau pradeda atpažinti, tai niekad į anonimišką gyvenimą ir nebegrįši.
Ir vaikai labai panašūs į baby Yoda. Jie tik nusuka ne kosminio laivo svirtelės rutuliuką, o pradangina kur nors namie TV pultelio baterijų dangtelį, arba pelės usb kištuką, ar kokią kitą technologiją. Ir išminties turi ne ką mažiau, gali pasakyt savo legendinį „mamyte, nevejk, gejau nebus“ arba išvadinti brolį „tu esi nemokamas zoologijos sodas“ ir taip sukelti namuose daiktų griūtį bei chaosą. Dar jie moka per atstumą judinti daiktus, nes kokį žaislą ant grindų bepaimsi, niekas niekada jo nelietė ir neėmė, kažkaip pats atskrido. Jie taip pat be galo mieli ir gailiom akytėm gali priversti mamą paklusti bet ką nupirkti arba apsigalvoti dėl sugalvotos bausmės, nes tokiai gėrio jėgai tiesiog neįmanoma atsispirti.
Todėl po šito serialo labai gerai jaučiuosi – vadinasi esu galaktikoje tokia ne viena, kitiems irgi pasitaiko. Ir dabar kas rytą, kai užvedu savo seną dyzelį, kurio taip pat nefiksuoja radarai (jei greičio neviršyju), tai įsivaizduoju, kad tai mano kosminis laivas, kuris išskrenda per pakilimo taką, atsiveriantį aukštyn pakilus parkingo vartams. Dar kosminio laivo efektas sustiprėja, kai važiuoji geležiaku ir neri į tunelį – ten jie su kosminiais laivais filme irgi kartais taip daro, gal ne seriale, bet Žvaigždžių karuose, prie Death Star.
Žodžiu, labai rekomenduoju, filmas aktualus kaip niekad ir linkėjimai visiems kitiems Mandalorianams: „This is the way!”.
Comentarios