Nuostabioji Vaiva Rykštaitė dalinasi anti-supermamiškais patarimais, kaip išgyventi su vaikais ir dar šį bei tą nuveikti, negaliu ja atsižavėti. Ir nors kalu save mintyse prie sienos už tai, kad nieko rimto gyvenime nesu nuveikusi, bet paskui pagalvojau, kad kalti savęs negalima – geriau pasiglostyti už šį bei tą, kas pavyko.
O pavyko vos išėjus į dekretines įstoti ir pabaigti magistrą, ir dar semiotikos – nes pasakiau sau „arba dabar, arba nebus kitos progos“. Negana to, jei dievai duos (proto ir valios), tai kitąmet turėčiau pabaigti ir doktorantūrą. Ir pirmą kartą gyvenime „suėjo galai“, kad akademiniai interesai, kuriuos krimtau tik „dėl širdies“ pasirodo, puikiai sutampa su profesine patirtim – juk viskas apie tai, kaip veikia visuomenė.
Kol mokiausi su mažiukais ant rankų – kaip ir Vaiva – dirbau 4-ių valandų per dieną režimu su auklės pagalba, o kiek nespėdavau - rašto darbams ir šaltinių skaitymui likdavo tik vėlyvi vakarai (nes per pietų miegą nesugebėdavau atsiplėšti nuo pagalvės). Darydavau taip: eidavau vakare migdyti vaikiuko (arba jau dviejų), prieš tai nustačiusi žadintuvą 00:00 nakties, kad dar atsikelčiau ir kelias valandas pasimokyčiau. Buvo žiauriai sunku, tad kartais bandydavau žadintuvą užstatyti ne vakarui, bet paryčiams – tik nuo to lengviau nepasidarydavo.
Metams bėgant jau kiek kartų prisiekinėjau sau, kad naktimis nebedirbsiu, bet kartais tenka pažadą sulaužyti. Pavyzdžiui, pirmąjį recenzentų palaimintą mokslinį straipsnį iš esmės parašiau per tris naktis (aišku, paskui dar šlifavau). Bet tą mėnesį vaikščiojau kaip zombis, kol atgavau miego režimą.
Prieš kelis metus, vos atėjusi dirbti į svajonių darbą leidykloje, buvau pakliuvusi į ligoninę dėl neaiškaus negalavimo – buvo toks įspūdis, kad pareidinėjo viskas iš eilės, net nebepaėjau, reikėjo ratukų. Gerai, kad praėjo. Gydytoja išleisdama griežtai liepė peržiūrėti savo gyvenimo būdą, atsisakyti visko, kas nebūtina, ir nepervargti. Lyg ir stengiuos....
Aišku, joks svajonių darbas nebuvo toks puikus, kaip svajonė dirbti sau – tam irgi pasiryžau prieš du metus (nors ir ne pirmąkart), ir iki šiol džiaugiuosi šiuo sprendimu bei visa veikla, kuria tenka užsiimti. Svarbiausias to privalumas – kad asmeninis gyvenimas (įskaitant vaikų vežiojimą po mokyklas, būrelius ar kokius nors gydytojus) tapo neatsietas nuo profesinio – viskas viename kalendoriuje, suderinta tarpusavyje, be jokių atsiprašinėjimų ar atidėliojimų „po darbo“. Viskas tiesiog vyksta gyvenimo metu – darbas, poilsis, rūpesčiai, malonumai, pagal prioritetą, kam tuo metu eilė.
Vieno dalyko (ne)pavydžiu Vaivai – kad ji sugeba taip sąžiningai tvarkyti namus. Jei gyvenčiau ne viena – šia pareiga būtinai pasidalinčiau (nors gal dėl to ir gyvenu viena, kas ten žino, hahaha). Gal jei norėčiau, tai būčiau tvarkingesnė, bet mano namuose daug dažniau vyrauja „kūrybinė netvarka“. Ačiūdie tai ne Havajai ir ne atogrąžos, tad higieninė katastrofa dėl to neištinka – nepaklota sofa-lova ar nenukabinti seniai išdžiūvę skalbiniai kol kas dar niekam žalos nepadarė. Net kartais rūbus patogiau vilktis tiesiai nuo džiovyklės ir paskui vėl dėti į skalbyklę – taip praleidžiama spintos stadija, susitaupo daug vargo
Juokai juokais, bet kartu su Vaivos liūdnai šmaikščiu įrašu verta paskaityti ir puikų Pulitzer prizo laureatės žurnalistės Brigid Schulte tekstą apie tai, kokia gi rutina vyravo kultūros ir mokslo grandų gyvenimuose. O jų gi dauguma buvo vyrai. Na tai jie pagerdavo arbatėlės, parūkydavo cigarą, nieko netrukdomi pamedituodavo, ką nors parašydavo ir eidavo pasivaikščioti į parką, tuo metu, kai namų buitimi, vaikais ir šventa ramybė rūpinosi juos supančios moterys.
Va taip kažkaip mano arbatėle niekas niekada nė nežadėjo rūpintis, gerai, kad bent žinau, jog galiu tai padaryti pati ; )
Pabaigoje - dvi iškalbingos iliustracijos, tas pats kambarys, kaip jis atrodo nuotraukose Facebook'ui (viskas gražu, švaru, vaikai mokosi):
Ir kaip tas pats kambarys atrodo maždaug po dienos, tik kitu kampu ir be feisbukinio apsitvarkymo anei režisūros:
Taip ir gyvena tos mamos :D
Comentarios