Kas žiūrėjot "Don't Look Up" iš naujo peržiūrėkite ir "Deep Impact" (1998, rež. Mimi Leder), nes tikrai matėt, bet detales būsit pamiršę - įspūdis bus dar stipresnis ir atpažinsite ne vieną nuorodą, kurią naujosios Netflix komedijos apie apokalipsę autoriai pasitelkė. Ir net Cate Blanchet ("Don't Look Up" ji vaidina blondinę žurnalistę) stebėtinas panašumas į Téa Leoni (aktorė, vaidinanti TV reporterę "Deep Impact") privertė pasitikrinti, ar tik ne ta pati.
Man pačiai įdomiausia sąsaja tarp šių dviejų filmų yra tai, kaip per du tuzinus metų (1998 - 2021) pasikeitė medijos. Tūkstantmečio sandūroje nebuvo socialinių tinklų, o žurnalistika priklausė nuo pareigingų ir profesionalių žurnalistų, tokių kaip Jenny (T. Leoni personažas), jų atsidavimo (Jenny pasiaukojimas), ir net prezidentas (vaid. Morgan Freeman) ten yra gėrio įsikūnijimas, tarsi dievas (nes Morgan Freeman ką bevaidintų, gaunasi dievas).
"Don't Look Up" parodo, kaip būtų iš tikrųjų. Sąmokslo teorijos, reitingams nepalankus sklaidos metas, verslo interesai ir už Apokalipsę svarbesnės influencerių skyrybos-vedybos (tarp kurių nelabai yra skirtumo). Išsigelbėjimas - tik išrinktiesiems, bet ne "socialinio draudimo loterijos" pagrindu, o patys žinote pagal ką.
"Deep Impact" reporterei svarbu buvo surasti tiesą, užduoti pirmąjį klausimą, būti visuomenės pasitikėjimo vertu veidu skelbiant esmines naujienas. "Don't Look Up" svarbiausi like&share ir kaip netapti memu.
Abiejų filmų pradžioje kalbama apie sekso skandalą. Deep Impact parodo, kad ne viskas yra taip, kaip atrodo, nes yra svarbesnių dalykų. Don't Look Up - kad niekas nėra svarbiau už sekso skandalą.
Dar įdomios abiejų filmų opening ir closing scene sąsajos. Abu filmai prasideda nuo to paties - kaip moksleiviai (Deep Impact) ar studentai (Don't Look Up) atranda kometą. Bet Don't Look Up realiai prasideda nuo pusryčių, o paskutinė pagrindinės istorijos scena - vakarienė (paskutinė). Tokia tarsi nuoroda, kad ne žiūrėjimas į žvaigždes ir kuklios pirmosios mylimosios flirto užuomazgos (aka meilė) yra svarbiausia, o kas ant lėkštės. Pabaigoje beprasmiai pokalbiai apie maistą lieka viskas, ką teišeina pasakyti.
Deep Impact irgi užkandžiaujama, tik "paskutinė vakarienė" ištinka pačioje pradžioje - moksleivių atrastą kometą identifikavusiam mokslininkui. Žinių vėlavimas ir kitos nesėkmės čia įvyksta dėl nelaimingų atsitikimų, kuriuos žmonės bando pasiaukodami ištaisyti (astronautų viena auka po kitos). Don't Look Up - nelaimingų atsitikimų nėra, viskas sumaunama tyčia (net ir superduper technologijas, panaudotas nelaukiant peer review, galima vadinti piktybine tyčia, nes išbandytos technologijos buvo atšauktos).
Deep Impact opening scene - žvaigždės danguje, closing scene - danguje kylantys Baltuosius rūmus atstatantys pastoliai. Jie net svarbesni už jaunuolius, kurie pradžioje nuo kalno žvelgė į žvaigždes, o pabaigoje - nuo kalno žiūri į užsemtą žemę.
Abiejuose filmuose pasaulį gelbėti turi senas patyręs astronautas - tik viename išgelbėja, kitame šaukia "gyvas nepasiduosiu" šaudydamas į kometą iš pistoleto.
Deep Impact žmogus kaunasi su likimu ir stichija, o tam pasitelkia meilę ir pasiaukojimą. Don't Look Up žmogus technologiškai daug labiau pažengęs, bet jo didžiausias priešas - godumas ir kvailumas. Ir meilė+pasiaukojimas nuo to nepadeda. Nuo stichijos - padeda, bet nuo kitų žmonių kvailumo - ne.
Dar galima būtų vardinti eilę filmų, kuriuos Don't Look Up cituoja, tarp jų būtinai - Wag The Dog - man ypač įstrigo ten ta "vežanti" daina apie "reikalą", kurią Wag The Dog atlieka juodaodžių choras, o Don't Look Up - žymioji dainininkė (vaid. Ariana Grande). Nes iš esmės nieko negali nuveikti, jei neturi tam himno.
Na ir pabaigoje - galima "Don't Look Up" kritikuoti, kad kaip komedija jis ne toks ir juokingas, kaip absurdo drama - labai nuspėjamas, bet ko gero visus sužavėjo labiausiai tuo, kad pasakė (parodė) garsiai tai, apie ką visi jau kurį laiką galvojo - svarbūs dalykai neprasimuš pro šiuolaikinių medijų lauką, tokių medijų, kokios jos yra dabar, o ne prieš dvidešimt metų. Medijų, kur jau nebe žurnalistai kuria istorijas ir ieško tiesos, o jie tik atkartoja tai, kas populiaru soc. tinkluose. Ir net jei svarbūs dalykai prasimuš iki eterio - bus minia prieštaraujančių ir garsiai rėkiančių "jus tyčia nori įbauginti". Ir laimės blogiukai, už didelius babkius. Bent jie taip galvos, kol taps pusryčiais...eee...tai pačiai stichijai (gamtai), kurią jie bandė įveikti ne meile ir pasiaukojimu, o pinigais.
Toks liūdnesnis Naujųjų sutikimas. Prie apmąstymų apie žmonijos kvailumą ir kaip jam nepasiduoti, prisidėjo ir portalų žinutė apie N. Zelandijos žurnalistę su tradicine maorių veido tatuiruote, pirmą kartą vedančią TV žinias. Norit galutinai prarasti tikėjimą žmonija (jei dar antivakseriai jo nepribaigė)? Paskaitykit lietuvaičių feisbuko komentarus apie ją.
Tai va toks liūdnesnis.
Tiesa, dar atskira pastaba apie visas labai rimtas recenzijas, kurios skuba piktintis, kad čia silpnas filmas ir t.t. Na tai filmas gi yra pa-ro-di-ja. Ar kas nors piktinosi juosta "Kosminiai kiaušiniai", dėl to, kad nemokšiškai mėgdžiojo "Star Wars"? Nelabai, nes parodija yra absurdo komedijos žanras, kur daugiausia smagumo yra atpažinti tai, kas yra parodijuojama. Čia kaip karikatūroje ieškoti meninės vertės ir klasikinės dailės, ir dar piktintis, kad tikras grafikas tai būtų kitaip šešėlius užtušavęs. Čia mūsų socialinio gyvenimo parodija, tokia nelabai juokinga, nes labiau graudi, realybėje viskas dar groteskiškiau negu filme.
