Galbūt ne visi, bet dalis iš jūsų atpažinsite tą jausmą, kai esi išauklėtas būti mandagiu ir maloniu žmogum, ne kažkokia ten akiplėša, ir tai tau visą gyvenimą kiša koją daugybėje situacijų.
Vienas toks absurdiškas pavyzdys. Lankiausi pas odontologę, uždėjo ant dantuko ten tą vadinamą karūnėlę (na taip, kai jau per trisdešimt, tai ką darysi...), na ir kažkaip nepatogiai man pasirodė. Gydytoja ten kažką patikrino, pažiūrėjo, sako – turi būti gerai, gal kai praeis nuskausminimas tai geriau jausis, na tai žodžiu grįžtu namo. Ir nepatogu. Kitą dieną skambinu užsiregistruoti, kad pakoreguotų, tenka laukti per savaitgalį, išlaukiu, ateinu pirmadienį.
Gydytoja labai maloni, deda ten tą kalkę, pašlifuoja, dar šiek tiek, dar, kaip dabar? Nuuu, kaiiip ir geraiii – išlemenu, nes akivaizdžiai geriau negu buvo, nors ką aš žinau. Na ir išeinu iš kabineto. Einu iki mašinos. Gromuloju žandikauliu – blemba, tikrai dar negerai. Ir mintyse skamba balsas: Rūta, apsisuk, grįžk iki kabineto, ir sakyk, kad negerai, reikia dar pataisyt. Ir negaliu! Ir einu toliau iki mašinos, ir negaliu apsisukti, nors tu ką! Nu nes nepatogu bus, kaip čia taip, kažkokia priekabi pacientė, nežino ko nori. Nu nepatogu.
Ir ką jūs manot, ateinu iki mašinos, sėdžiu, žiūriu į veidrodėlį, susirandu rankinuko dugne riešutų, pakramtau – negerai. Toliau sėdžiu, vyksta nuožmi kova su savimi. Negi dabar važiuosiu namo ir užsirašysiu po dviejų dienų ir toliau kentėsiu, kam to reik?
Galiausiai po gerų 20 min. susikaupiau, paskambinau į kliniką, susitariau, kad dar po pusvalandžio gydytoja mane priims, grįžau. Na ir tada jau gana ilgai laikiau save už ausų kabinete, kol pašlifavo taip, kad jau tikrai patogu buvo. Bet reikėjo laikytis ir vėl nepabėgti iš mandagumo. Nes nu nepatogu, kad man nepatogu. Kas per požiūris...
O tuo tarpu prasilenkiau klinikos fojė su kita paciente, ji atvarė, visus pastrojino, kad kodėl ji čia turi laukti, jau tikrai nelauks, dar kažko išsireikalavo, o paskui linksmai sau plepėjo su registratore. Aš išsižiojusi žiūrėjau ir žavėjausi – va čia tai žmogus, toli eis, viską gaus!
Taip va su mandagaus ir kuklaus žmogaus sindromu tenka kovoti visą gyvenimą, ir ne kartą. Tokiu pat būdu esu ne vienoje darbovietėje taip ir nepaprašiusi pakelti atlyginimą (nors žadėjo per pokalbį, o metams bėgant nebekėlė), taip esu nusileidusi dėl daugybės atmestų idėjų, net batus lievus kažkokius nusipirkusi, nes pardavėja buvo labai atkakli, o aš nesugebėjau apsiginti. Ir paskui ima pyktis, bet jau po fakto, ir tas po fakto nepadeda grįžti atgal į kabinetą tą pačią akimirką.
Apie tai ir psichoterapeutės kabinete buvom kalbėjusios, žodžiu, reikia su savimi dirbti, ir žingsnis po žingsnio, taisytis. Ir vis per tą įkaltą „būk gera, gražiai elkis“ mandagumą.
Kas man kartais padeda – tai laikas. Tas pusvalandis mašinoje kramtant riešutus vis tik padėjo nenuvažiuoti namo ir sugrįžti į kliniką papildomos korekcijos. Ir jei nepatogiam sprendimui reikia laiko – galima jį išnaudoti, bet ne tam, kad atidėtum ar išvengtum, bet kad tvirtai priimtum sau palankų sprendimą, čia ir dabar, ne valandos bėgyje, ne rytoj. Kas dar padeda – tai supratimas, kad yra reikalų ir reikia su jais padirbėti. Galbūt pasidalinti ir paieškoti bendraminčių, galbūt vėl nueiti pas psichologą, gal atsiversti naują knygą. Pripažinti, dirbti, taikyti. O pirmiausia – mylėti ir ginti save.
Comments