Apie Kalėdų Senelį. Aš esu 1984-aisiais gimęs vaikas ir kai vos pramokau rašyti pirmąsias raides, 1989 ar tai 1990-ais metais, rašiau laišką Kalėdų Seneliui, tam tikrajam, į Laplandiją. Buvau girdėjusi, kad Senelis visiems vaikams atsiunčia atsakymą anglų kalba ir ilgai jo laukiau, tik jau po daugelio metų, tiksliau – po trijų dešimtmečių – suradau savąjį laišką su adresu „Kalėdų Seneliui į Laplandiją“ užkištą mamos bute tarp knygų. Tiesą sakant, pyktelėjau, nes buvau tikra, kad laišką tėvai išsiuntė. Tai štai kodėl negavau atsakymo! Angliško. Iš Suomijos. Ir kad ir kaip keistai tai skambėtų, man vaikystėje tai buvo savaime suprantama. Kaip ir tai, kad naujametinis Senis Šaltis – netikras, nes rusiškas, o Kalėdų Senelis – tikras, ir jis gyvena prie Poliarinio rato Suomijoje. Ir neša po egle dovanas, nes iš jo prakiurusio maišo iki pat balkono durų būdavo paliktas pribyrėjusių saldainių pėdsakas.
Kai Adomas Rutkauskas užklausė manęs, jau kaip etnologės, apie šias tradicijas, buvo proga dar kartą atsiversti įvairius šaltinius ir vaikystės įspūdį sutikrinti su istorinėmis datomis. Tai nustebsite. Susižavėjimas ekspedicijomis į Arktį kilo XIX a. pabaigoje ir pirmą kartą 1866-ais metais niujorkiečių žurnalas „Harper’s Weekly“ atskleidė, kad Santa gyvena Šiaurės Ašigalyje.
Bet štai 1927 suomių radijo diktorius Marcus Rautio paskelbė, kad Kalėdų Senelio gimtinė yra kiek patogesnėje (ir lengviau pasiekiamoje) vietoje negu ašigalis – tai riba prie Poliarinio rato, Suomijoje.
Suomijos miestas Rovaniemi antrojo pasaulinio karo metais buvo žiauriai sugriautas ir 1950-ais metais jį aplankė Misis Eleonora Roosvelt, UNICEF organizacijos pirmtakės ambasadorė, jos garbei vos per savaitę buvo pastatytas Poliarinio rato namelis, kuriame ji trumpam apsigyveno. Taip Rovaniemi dar labiau išpopuliarėjo ir nuskambėjo kaip šiauriausiai Europoje esantis miestas, sukėlęs didelį turistų susižavėjimą – ir visiems būtinai reikėjo aplankyti tą namelį.
Galiausiai 1984-aisiais, taigi – lygiai tais pačiais metais, kai aš gimiau, Laplandijos gubernatorius oficialiai paskelbė šį Suomijos regioną „Santa Klauso šalimi“, o Misis Roosvelt viešnagei pastatytas namukas tapo Kalėdų Senelio miestelio dalimi.
Kai rašiau seneliui laišką, man tai buvo neabejotina tikrovė, sena kaip pasaulis ir neabejotinai tikresnė už viešojoje erdvėje iki pat Nepriklausomybės propaguotą, kaip man atrodė, netikrą Diedą Marozą. Pamenu, dar vaikystėje varčiau senus sovietinius atvirukus ir vienas buvo su Seniu šalčiu, tai kažkaip iš diskusijos su tėvais išplaukė, kad šitas netikras, nes tikrasis tai yra Santa Klausas.
Tuo tarpu apie Šventojo Mikalojaus, Miros vyskupo, istoriją, keliavusią iš Turkijos iki Vakarų Europos, iš jos – į Jungtines Amerikos Valstijas – ir tada atgal į Europą, iki pat mūsų – aptarėme pokalbyje su Adomu, kurį ir kviečiu skaityti (nuoroda komentare).
O dar įdomesnė istorija yra lietuviškasis Kalėdų Senelio vardas, menantis kalėdojantį persirengėlį Kalėdą, mitinį personažą, lankantį visus su gerais linkėjimais, kuris, sakoma, gali siekti net ikikrikščioniškus laikus.
Kas įdomiausia – kad suomiai taip pat turėjo panašius kalėdotojus ir juos labai sėkmingai supynė su Laplandijoje prigijusiu Santa Klausu.
Mane tai priverčia susimąstyti apie tai, kaip tradicijos keičiasi, prisitaiko prie naujų laikų ir poreikių, bet kartu prigyja tik tos naujovės, kurios paliečia ir atliepia kažką daug senesnio ir gilesnio, taip prikeldamos praeitį naujam gyvenimui ir užtikrindamos tąsą.
Dėl to būsiu ta negriežta etnologė, kuri nesupeiks nė vieno moderniško valgio ant Kūčių stalo - man kaip tik be galo įdomu, kaip tradicijos keičiasi, kas tampa priimtina, o kas - ne. Esu tikra, kad tradicijų kaita kaip tik ir užtikrina jų tęstinumą, net tokių senų, kaip Kalėda.
Taigi, tikslią datą, kada modernus ir kartu archajiškas Kalėdų Senelis prigijo (atgijo?) Lietuvoje nustatyti būtų sunku, nes tuo metu, kai jis išpopuliarėjo Vakaruose, mes dar gyvenome už Geležinės uždangos, kur Kalėdos buvo draudžiamos. Bet adaptuotas Senis Šaltis buvo šaltas ir svetimas, ir lankėsi netinkamu laiku – per Naujus metus, kai visi slapta žinojo, kad tikroji šventė yra Kalėdos, vienu metu skirtos kūdikėliui Jėzui, bet kartu – pilnos magijos ir burtų, protėvių vėlių ir ateities spėjimų.
Comments