Pasigirsiu, kaip į Dzūkiją važiavau apie dzūkus diskutuoti festivalyje „Čiulba ulba“. Ir prisipažinau, kad manyje Dzūkijos tik koks geras ketvirtadalis – vis nuo senelio, bet jo gimtųjų namų man taip ir neteko pažinti. Užtat meilė Dzūkijos kraštui plaka vos pamačius pušyną – nežinau, kurie pušynai man tikresni – tie, kur prie jūros, ar kur link Druskininkų, bet abiejų apsupty širdis atsigauna ir nusiramina.
Kelionės tikslas buvo diskusija, apie kurią ir norėjau papasakoti vis nedylančius įspūdžius ir atradimus.
Diskutantai buvo sukviesti visi be galo skirtingi, toks ir buvo rengėjų sumanymas, tačiau visiems kažkaip pavyko austi bendrą mintį ir ieškoti atsakymų.
Be manęs taip pat dalyvavo (aprašymai – organizatorių surašyti, aš taip gražiai nemoku): „pol’kl’oristas, etnomuzikologijos propesorus“ dzūkas Rimantas Sliužinskas, tarmes tyrinėjanti mokslininkė Asta Leskauskaitė, kraštotyrininkė, Lietuvos regionų tyrėja dr. Alma Ragauskaitė, Jurga Jonutytė, „pilosopijos dėstytoja Vytauto Didziojo universitetan, kur dėsto ir tyrinėja socialinės pilosopijos sąvokas ir teorijas“. Rengėjai taip pat pakvietė ir dzūkų „poetų, dzūkų kalendorų laidėjų“ Juozų Žitkauskų, taip pat „žurnalistų, vienų iš žurnaliscinės ardvės NARA redaktorų“ Karolį Vyšniauskų, o visus kalbino LRT Klasikos žurnalistas Marius Eidukonis.
Sunku būtų (nors verta) atpasakoti visą diskusiją (galbūt vėliau kur nors bus jos įrašas), tad aš paminėsiu vos kelias, man ryškiausiai įsiminusias idėjas.
Viena iš jų – Jurgos Jonutytės papasakota istorija apie netoli Valkininkų gyvenusią lenkų kilmės moterį, ponią Leokadiją, karo metais iš arti regėjusią tragišką dviejų kaimų pjautynių istoriją, dėl kurios ji vėliau atsisakė tiek lietuvių, tiek lenkų tapatybių ir pati prisistatydavo „aš dzūkė“. Tai buvo jos „taikioji tapatybė“, nepolitinė, nekonfliktinė, saugi ir miela širdžiai. Prie šios minties diskusijos pabaigoje sugrįžo ir Rokas Kašėta. Regioniškumas ir savo šaknų pajautimas, meilė gimtajam kraštui gali būti gal net tikresnė, jautresnė už ideologijomis ir mitiniais pasakojimais paremtus valstybinius simbolius, kuriuos šiomis dienomis tapo lengva įtraukti į nebūtinai širdžiai malonius kontekstus. Pamaniau – simbolį ir jį supančią istoriją – pasakojimą – gali perrašyti, tikras simbolis, anot Rolando Barthes, kaip tuščias signifikantas, yra atviras visoms reikšmėms, bet patirties, arba, kaip R. Sliužinskas pasakė – tėviškės žiogų svirpėjimas – ne. Jis yra vienas ir nepakeičiamas.
Iš tiesų visa diskusija rėmėsi į kiekvieno iš dalyvių patirtį, ir tik pusė buvo dzūkai, kiti gi (kaip ir aš) –dzūkų gerbėjai. Bet kitaip matyt ir nebūtų įmanoma diskutuoti apie tapatybę, kuri visuomet slypi tiek žmogaus viduje, tiek kitų akyse.
Karolis Vyšniauskas pasakojo savo gimtąjį kraštą atradęs iš naujo, kiek vėliau, jau gyvendamas mieste. R. Sliužinskas pasakojo apie Sibiro tolumoje sutiktą tremtinių palikuonį, kuris, nė žodžio nemokėdamas lietuviškai, buvo tvirtai apsisprendęs, kad jis būtinai – „litoviec“. Alma pasakojo apie dvi tapatybės ir regioniškumo sampratas – kolektyvinę ir asmeninę, individualią, apie kurią daugiausia ir kalbėjome. Asta Leskauskaitė dar priminė, kad kalba ir jos dialektai yra gyvi tol, kol naudojami, o naudojami jie keičiasi, antraip, pasak Juozo Žitkausko, dzūkų ir kitų regionų kultūrą galėtume padėti už stiklo su užrašu „neliesti ir nemaitinti“, tuomet beliktų tik dulkes nuvalyti – kultūros neliktų. Poetas Juozas dar priskaldė ir dzūkiškų juokų apie karštą mūsų pietiečių būdą, tvirtą charakterį ir gerą širdį.
Diskusija nebūtų tokia turtinga, jei ne priešistorė – pirmiau Vytautas Tumėnas pasakojo regionų ribų braižymo kelius ir klystkelius, kur žemėlapiai nebūtinai sutampa su pačių žmonių nuomone apie tai, kas jie tokie. Juokinga dalis – tai, kad Vilnius kaip ir galėtų būti Dzūkijoj, tik kad, gaila, „dzidzelius“ miestus regionų tyrinėtojai diskvalifikuoja kaip multikultūrinius ir kosmopolitinius. Tokiu būdu mes, mieste gimę vaikai, liekame be tapatybės ir aiškaus žinojimo, kas mes.
Po Tumėno, tikra dzūkė Danutė Valentukevičienė mums dar papasakojo apie dzūkų tarmės ir įvairių jos atšakų ypatumus. Jei ne mane į festivalį lydėjusio cikro Vilniaus lenko (arba, kaip paskaitų metu nuskambėjo – slavakalbio lietuvio) vertimo pagalba, daugumos dzūkiškų žodžių būčiau taip ir nesupratus.
Grįžkim prie diskusijos. Jos metu palietėm mintį, kad ko gero neįmanoma surasti grynakraujo kurio nors regiono atstovo – visi maišyti, iš vienur į kitur atkeliavę, vienas tapatybes išsaugoję, kitas atradę arba kaip tik – neprigiję. Tiesa, kaip ir visos lietuvių diskusijos, nuo ko bepradėtum, būtinai palies Vilniaus ir Kauno ginčus, tai čia buvo daug juoko. Vietiniai dzūkai tuo klausimu vieningos nuomonės neturėjo ar bent neišsidavė. Nes svetingi žmonės!
Pačioje pabaigoje labai jautrus buvo vienos iš klausytojų klausimas. Ji prisistatė kaip lenkaitė iš Vilniaus, gyvenanti su dvejone, kur miesto vaikui ieškoti šaknų ir kaip jas kiekvienas iš mūsų patys jaučiame. Tai buvo atvirumo valanda visiems diskutantams. Ir visos šios patirtys buvo be galo skirtingos, ir visos – tikros. Nes, pamaniau, tapatybė tiesiog negali būti neteisinga. Ji visada yra autentiška ir nepaklūsta jokiems standartams ar bruožų „vidurkiui“.
Jau grįždama po diskusijos galvojau, kad visi žodžiai apie taikų prieglobstį, apie gyvą kultūrą ir jos kaitą, apie jos išsaugojimą, atveda prie kūrybos. Tiek meninės, tiek gyvenimo patirčių kūrybos, kurioje neišvengiamai dalyvaujame kurdami savąjį kelią. Dzūkijos ir kitų regionų gyvastis bei reikšmė tokiu būdu priklauso nuo to, kiek ilgai ir kaip stipriai tai bus mums įkvėpimas būti ir kurti.
Ačiū Eglei Kašėtienei už rengiamą festivalį ir šį kvietimą – namo parsivežiau pilnus plaučius pušų kvapo ir jaučiau kaip dzūkiška kraujo gija ėmė kelti galvą aukščiau kitų kūno ląstelių. Taip kad visi čia mes Vilniuje dzūkai, tik ne visi tą žinom.
PS: linksmas nutikimas, kartą Kaziuko mugėje pirkom iš tokios dzūkelkos sūrį, o ji ir sako: „Ar žinot, kad Alytus – tai sostinė, o Vilniaus – tik dzidzelis miestas!”. Tai dabar jau žinom. Nors apie Dzūkijos (kitą) sostinę aš dar turiu atskirąją nuomonę – apie ją – kitame įraše 😊.
Comments