Davidas Lynchas (1946 – 2025) visai tūkstantmečio sandūros kartai pakeitė gyvenimą ir mąstymą su "Twin Peaks" serialu, kuris pažadino susižavėjimą bei smalsumą domėtis ir kitais jos darbais.
Pamenu, esu labai įdėmiai analizavusi jo trilerį "Inland Empire", kuris kino teatre labai greitai paklaidino, bet paskui žiūrėjau tą juostą dar ir dar ir dar kartą, ir naršiau visas detales, tikėdama, kad ją įmanoma atnarplioti. Reikės paskelbti tą tekstą, nes labai įdomu. Pagrindinė trilerio intertekstinė nuoroda buvo į kitą Holivudo klasikinį darbą "Sunset Boulevard", o šis savo ruožtu nurodė į dar kitą jau nebyliojo kino klasiką - "Queen Kelly" ir visi šie trys filmai buvo tarpusavy susiję, kaip vienas kito raktas, kur ne tik siužetai, bet ir aktoriai, fikciniame ir tikrame gyvenime, atsikartojo.
Bet dabar, o likime - tikrasis Sunset Boulevard kvartalas Holivude sudegė, o Davidas Lynchas, kaip rašo the Guardian, gyvenimo pabaigoje kentė dėl rūkymo sukeltos lėtinės plaučių ligos - emfizemos (o jau ko, bet rūkalų dūmų ir rūko jo filmuose buvo labai daug), ir būdamas 78-erių mirė šeimos apsuptyje. "Fire walk with me".
Mano minėtasis "Inland Empire" atkartojo ir kitus D. Lynchui būdingus kino kalbos bruožus, jie liks nepamirštami, tokie kaip:
• Tamsūs, vangiai apšviesti koridoriai, gaudesys (pvz. filmuose Eraserhead, Twin Peaks). Koridoriai filmo siužete neturi „daiktiškojo“ loginio paaiškinimo, net jų išdėstymas nepaklūsta architektūrinei edvės topologijai, tad koridoriaus motyvas filmuose gali būti suprantamas kaip kelias į kitą pasaulį/gyvenimą ar kitą jo suvokimą, o veikėjai negali patekti į kitą pasaulį arba erdvėlaikį nepasikeisdami patys (filme Nikki tampa Sue ir atvirkščiai).
• Kamera “įvažiuoja” į kadrą – filme rodomas filmavimas (Blue Velvet)
• Raudonos užuolaidos, sugrįžimas į tamsiomis spalvomis (tiek figūratyvine, tiek moraline prasme) piešiamą praeitį (panašiai kaip Twin Peaks serialas ir filmas Fire Walk With Me). Beje kaip pokštas, primenantis Twin Peaks dar yra ir pačioje pabaigoje, bėgant titrams, šokėjų pilname kambaryje pjaunamas rąstas.
• Seksualinis išnaudojimas, šiurpinantis, sukeistintas vaizdavimas. (Lost Highway)
• Blyksinti šviesa – nurodo slinktį tarp pasaulių arba suvokimo pasikeitimą (meilės scena, koridoriai, “lost girl” žiūrimas TV)
• Pasikartojimai ir retrospektyva, suteikiantys pasakojimui ritualinį aspektą.
Šį sąrašą galima būtų tęsti ir tęsti, ir tai tik atskleis, kad Lynchas kūrė filmus tarsi žemėlapį ar kaip tinklą, kaskart mezgantį naujas tarpusavio sąsajas. Įdomu, kad ir pats Lynchas vėliau "Inland Empire" komentavo dar vienu intertekstu, vedančiu į indų šventuosius raštus Upanišadas ir siūlančiu dar tolimesnį požiūrį, primenantį meditaciją:
"We are like spider.
We weave our life and then move along it.
We are like the dreamer who dreams and then lives in the dream.
This is true for the entire universe." (Lynch, 2006)
Ilsėkis ramybėje, kvėpuok gaivia amžinybe, o mes toliau kapanosimės tavosios kūrybos užmegztuose tinkluose, kurie virto mūsų realybe.